Burtažodis prasideda L raide

Be to, kaip pernai pastebėjo vienas pastabus komentatorius, ką gi aš galiu kalbėti apie santykius, jei esu dar -aitė? Žmogaus supratimu, vienintelė priežastis nė karto neištekėti iki 24-erių (!) – žiauriai nesiseka su vyrais. Ką gi, gal ir realu, kad, jei tik būtų gyva, aštuonerias vestuves šventusi legendinė Elizabeth Taylor išminties šia tema pabertų kur kas daugiau. Vis dėlto iš savo kuklokos patirties bei ašarų, kurias ant manojo peties liejo kiti, apie žmonių santykius tvirtai žinau vieną dalyką.

Tai štai, ta magiškoji tiesa, tas universalusis patarimas kiekvienam, sukančiam galvą dėl konkretaus vyro ar moters, tas svarbiausias klausimas, kurį reikėtų sau užduoti prieš imantis veiksmų, iš esmės labai paprastas. Nors reikšmingų detalių bendraujant daug, svarbiausia jų prasideda raide L – tai lūkesčiai. Jei jie vienas kito atžvilgiu skiriasi kardinaliai, labai realu, kad tarsi cheminėje reakcijoje paveiks ir kitus du aspektus iš tos pačios raidės. Ir galiausiai baigsis iššvaistytu Laiku bei ir vėl nuplaukusia Laime.

Viena pažįstama jau trečius metus tamposi su vaikinu. Šis vos susipažinus pareiškė rimtų santykių nenorįs, bet ji nepasiduoda – laukia su vakarienėmis, atsisako kitų kelyje atsirandančių kandidatų bei neabejoja, kad šis anksčiau ar vėliau įsipareigojimų užsimanys. O gal kokį kartelį net ateis nešinas ne tik šampanu, bet ir sužadėtuvių žiedu? Tik žiedo kaip nėra, taip nėra, pokyčių princo nuostatose – taipogi, užtat yra nesibaigiančių klausimų draugėms, kaip elgtis. Tik primenu, kad per tokį patį laiką minėtoji Liz Taylor sugebėjo susituokti, išsiskirti ir dar kartą susituokti jau su kitu. O čia – tie patys klausimai, tie patys vargai. Žinoma, nepaveikiami pasiūlymo keisti arba lūkesčius, arba lūkesčių objektą. Kitas vaikinukas, išgirdęs merginos "gal skirkimės", pusmetį šventai tikėjo, kad tai tėra pertrauka. Atrodo, suvokti, kad santykiai išties baigti, padėjo tik žinia, jog ji apsigyveno su kitu.

Jei viena įsivaizduoja save užkietėjusia karjeriste, o kitas ją piešia iš namų neišlendančia daugiavaike Bree Van de Kamp – duš lėkštės.

Įsimylėję dažnai esam linkę į jausmų objekto galvą prikišti minčių, kurių iš tikrųjų ten nė nebuvę. Interpretuojame iš pažiūros aiškiai jo ar jos pasakomus žodžius taip, kaip mums to norisi, o netenkinančiam elgesiui surandame tūkstančius pateisinimų. Prigalvojame įvairiausių keistenybių. Nuo švento tikėjimo, kad vien mūsų meilės užteks suaugusiam žmogui perauklėti iki saviapgaulės, kad didelio mūsų noro būti drauge pakaks abiem. O kai realybė akis badyti pradeda tiek, kad ignoruoti jos tampa nebeįmanoma, atsiranda nusivylimų, kaltinimų, užgimsta konfliktai, verkiama ir einama bėdoti.

Levas Tolstojus yra rašęs, jog visos laimingos šeimos viena į kitą panašos, o kiekviena nelaiminga yra nelaiminga savaip. Tiesos čia nemažai. Ir nors galima būti labai nelaimingiems žaidžiant stereotipinį – mama, tėtis, namas užmiestyje, du nuostabūs vaikai – gyvenimą bei turėti euforiją keliančius, neįpareigojančius santykius, esmė kitkas. Faktiškai visas laimingas poras bei šeimas jungia tie patys lūkesčiai – jie iš santykių nori to paties ar bent kažko labai panašaus. Nes jei vienam norisi kelias naktis per savaitę pasivolioti kartu lovoje, o kitam tuoktis ir drauge statytis kotedžą – lauk barnių su fejerverkais. Jei viena įsivaizduoja save užkietėjusia karjeriste, o kitas ją piešia iš namų neišlendančia daugiavaike Bree Van de Kamp – duš lėkštės.

Gera žinia – jei tik yra noro būti sąžiningam su kitu žmogumi, o taip pat ir pačiam su savimi, lūkesčių darnos klausimas išsprendžiamas žaibiškai. Tereikia kalbėtis, išgirsti ir daryti išvadas. Nes antraip rizikuojame tapti panašūs į herojų iš anekdoto, kur į sūnaus klausimą, kokios lyties vaikučio norėjo, tėvas atsako: "Žinai, sūneli, šiaip jau aš tenorėjau smagiai praleisti laiką..."