Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras nesistebi, kad Lietuvoje yra tiek daug savižudybių. Anot jo, tokia situacija yra valstybės pasirinktų prioritetų padarinys.

– Kad Lietuva ES ir pasaulyje pirmauja tarp šalių, garsėjančių savižudybių skaičiumi, trimituojama seniai. Ar situacija tikrai yra beviltiška ir neįmanoma jos suvaldyti?

– Pasaulį stebiname dviem dalykais: kad pas mus jau daug metų labai daug savižudybių ir kad iki šiol neturime rimtos savižudybių prevencijos strategijos. Vienintelė sritis, kur valstybė nuosekliai investuoja, yra medikamentinis depresijos gydymas. Visa kita – psichologinė pagalba ir visuomenės psichikos sveikatos stiprinimas pasauliui žinomais būdais – mūsų politikams yra juokas. Neatsimenu nė karto, kad rimtai politiniu lygiu būtų svarstoma savižudybių epidemijos įveikimo problema.

Sveikatos politikoje visuomet atsiranda kitų prioritetų: vaistų politika, ligoninių sujungimas, tariamų medicinos stebuklų protegavimas. Tai, kad ignoruojama svarbiausia visuomenės sveikatos problema, yra didžiulis apsileidimas.

Karą keliuose suvaldėme, nes sugebėjome visi mobilizuotis. Sakydamas „visi“, turiu galvoje ir valdžią, ir visuomenę. Kodėl negalime pasakyti, kad toks didelis savižudybių skaičius mūsų šalyje yra nepateisinamas, ir imtis bendrų veiksmų?

– Kaip manote, kas stabdo politikus priimti savižudybių prevencijos strategiją?

– Pagrindinė priežastis yra ta, kad jai įgyvendinti reikia vadinamųjų minkštųjų investicijų, o ne tonomis lieti betoną, tiesti kelius, statyti namus ir panašiai. Investicijos į dvasinę sveikatą vyksta be lobistines grupes dominančių viešųjų pirkimų. Ten, kur nėra neskaidraus lobizmo, Lietuvoje niekas nejuda, ir tai yra labai skaudu.

– Ką reikėtų keisti valstybėje, visuomenėje?

– Pavojingiausia būtų viską supaprastinti ir atsakyti vienu sakiniu. Savižudybių rizikos ir apsauginių veiksnių yra po keliasdešimt. Kiekvienas savižudiško elgesio atvejis yra unikalus. Pavyzdžiui, sakoma, kad viskas dėl alkoholio. Taip, priklausomybė nuo alkoholio yra itin svarbus rizikos veiksnys, bet jokiu būdu ne vienintelis. Be to, jau patį girtavimą galima prilyginti lėtinei savižudybei, taigi vėl tektų grįžti prie esminio klausimo – kodėl mūsų visuomenėje tiek daug save ir kitus naikinančio elgesio?

Istoriškai taip susiklostė, kad dauguma lietuvių yra emociškai neraštingi. Kai Vakarų pasaulis gilinosi į save, mokėsi atpažinti savo jausmus, mes šį pradžiamokslį praleidome.

Pas mus kažkodėl galvojama, kad viską lemia ekonomika. Kaip mes galime susikurti stiprią ekonomiką su tokia prasta dvasine sveikata? Kalbu ne apie psichikos ligonius, o apie kiekvieną iš mūsų. Kai nusižudo pažįstamas ar žinomas žmogus, visi nustemba: kaip čia taip galėjo atsitikti? Taigi normalus buvo! Vadinasi, iki šiol nesupratome, kad žudomės mes, o ne marsiečiai.

– Ar, be bendros strategijos, pavyzdžiui, vien tik pagalbos telefono linijų padidinimas gali pakeisti situaciją?

– Be abejo. Ir pagalbos linijų skaičius, ir parama nevyriausybinėms organizacijoms, vykdančioms savižudybių prevenciją, labai prisidėtų prie savižudybių skaičiaus mažinimo. Problemos galutinai neišspręstų, bet lašas po lašo... Pavyzdžiui, jau praėjo keturi šių metų mėnesiai, o Vaikų linija savo labai svarbiai veiklai vykdyti iki šiol iš valstybės institucijų negavo nė lito. Požiūris maždaug toks: jei patinka, dirbkite, o mes pasižiūrėsime, kaip jums seksis. O mano jau minėtiems prioritetams milijardai ir toliau liejasi laisvai. Pasirodo, galime skirti šimtą milijonų litų psichotropiniams vaistams kompensuoti. Bet kodėl tuo ir pasibaigia lietuviškoji psichikos sveikatos apsauga?

– Netyla raginimai susidūrus su problemomis kreiptis į psichiatrus, psichologus. Bet ar visada galima pas juos pakliūti?

– Psichiatrų pas mus tikrai yra ne mažiau nei kitose išsivysčiusiose valstybėse. Vis dėlto daugiausia šių specialistų dirba psichiatrijos ligoninėse, kurios šiaip jau neturėtų būti svarbiausia dvasinės sveikatos problemų įveikimo vieta. Kita problema ta, kad psichiatrų Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemoje dirba daugiau nei psichologų, nors turėtų būti atvirkščiai: vienam psichiatrui turėtų tekti keli psichologai ir keliolika socialinių darbuotojų. Apie kokią psichologinę pagalbą galime kalbėti, kai vienas psichologas yra skirtas 30 tūkst. gyventojų? Jei pasakysi, kad reikia įdarbinti daugiau psichologų, už sveikatos apsaugą atsakingi politikai ir valdininkai tik juoksis: taigi nėra pinigų. Bet kitą dieną sužinai, kad už kelis milijonus nupirktas dar vienas aparatas. Vyksta puota maro metu.

– O kokia visuomenės reakcija?

– Aišku, dėl susidariusios situacijos nereikėtų kritikuoti vien valdžios. Ar galėtumėte įsivaizduoti, kaip piliečiai renkasi prie Seimo, Vyriausybės ir piketuoja, kad trūksta psichologinių paslaugų ar neskiriama dėmesio emociniam raštingumui? Tai, deja, kol kas skamba kaip anekdotas. Tiesa ta, kad psichologinės pagalbos prašoma kur kas rečiau nei medicininės. Tad atsakomybę už susidariusią situaciją turėtų priimti ir valdžia, ir visuomenė. O kol kas ir toliau labai brangiai mokėsime už tokį nesusivokimą mūsų sveikatos prioritetuose.