Kol didžiosios ES valstybės kovojo su vidiniais politiniais demonais, riziką savo saugumui matavo atstumu iki Rusijos sienos, Kopenhaga veikė drąsiau: pradėjo radikalią karinės prievolės reformą, padidino gynybos biudžetą, investavo į strateginį savarankiškumą. Užsienio valstybių finansuojama Ukrainai reikalingų ginklų gamyba tiesiogiai jos teritorijoje šiandien ne be pagrindo vadinama daniškuoju modeliu – danai pirmieji pasiūlė šią efektyvią alternatyvą tradiciniams paramos modeliams. Į Vašingtono retorika apie Grenlandiją Kopenhaga reagavo stoiškai, tad krizė, kurią Kopenhagoje vadina didžiausia nuo Šaltojo karo laikų, ne tik neišgąsdino visuomenės – sustiprino pasitikėjimą Mette Frederiksen. Ir tai gana logiška: ilgametė premjerė kiek primena buvusią Lietuvos prezidentę – to paties tipo lydystė, kai dažniau vadovaujamasi blaiviu protu, o ne pataikaujama rožinėms utopijoms. Toks racionalumas Danijai padėjo rasti migracijos problemų sprendimo kelią ir neleisti suvešėti populistams, keliantiems galvos skausmą daugumos ES šalių politikams. Tarp oficialių Danijos pirmininkavimo ES pusmečio darbų – Europos žmogaus teisių konvencijos aktualizavimas, saugumas ir, galima neabejoti, ES politinės kultūros valymas nuo biurokratinių piktžolių.