Šiaurės kryptis – Lietuvos užsienio politikos kertinis prioritetas. Taip dar kartą šią savaitę pareiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tačiau prioritetų gali nustatyti labai daug. Klausimas – kokia iš to nauda? Kitas klausimas – ar realūs tie prioritetai?

Daug svarbių politinių, socialinių, ekonominių ir kultūrinių požymių rodo, kad Šiaurės šalys gerokai skiriasi nuo Baltijos šalių. Be to, šis regionas – gana uždaras. Todėl kyla abejonė, kad Šiaurės šalims Lietuvos norai įdomūs.

Ir štai Suomijos prezidentas Sauli Niinistö pamėtėjo gerą idėją: "Aš įsitikinęs, kad kuo daugiau ES ir Rusija dirba kartu, tuo daugiau naudos abi gauna, bet galbūt naudingiausi rezultatai būna Baltijos šalims ir Suomijai, esančioms tarp jų."

Logiška. Tiesa, plėtoti Lietuvos santykius su Šiaurės šalimis – būtina, tačiau vargu ar iš to daug galima laimėti.

Šiaurės šalių ekonomikos nėra didelės ir nors šios valstybės nemažai investuoja Lietuvoje, kokybinis postūmis mūsų krašto ekonomikoje galimas tik pritraukus kokybiškai didesnių investicijų.

Iš kur? Iš ES, o tiksliau, Vokietijos ir Rusijos. Galbūt Baltarusijos. Būtent dėl šios priežasties Baltarusija ir Rusija – gerokai svarbesnės Lietuvai, kaip ES narei, jei jau užsienio politika siekiame praktinės naudos šalies ekonomikai, o ne tik tuščiažodžiaujame.

Kita vertus, sveikintina, jei Lietuva bandytų kurti skandinaviškąjį socioekonominį modelį, o ne vadovautųsi anglosaksišku neoliberaliu požiūriu.

Vis dėlto tvarios gerovės kūrimas – ilgalaikis procesas. Bet tokio pobūdžio valstybės raidos prioritetas skambėtų gerokai solidžiau, nei dabar skamba kalbos apie kažkokius "kertinius" užsienio politikos prioritetus.

Svarbiausia dalykas Lietuvoje – ekonomikos kūrimas. Remiantis šiuo tikslu ir turėtų būti konstruojama užsienio politika, o ne atvirkščiai. Tokiu atveju politika bus išmintinga ir svarbiausia – naudinga.

Galiausiai derėtų skirti – kas yra tikslai (gerovė), o kas priemonės (užsienio politika). Jei nėra tikslo, nereikalingos ir priemonės.