Kuo patraukli sovietinė visuomenė? Šioje visuomenėje nėra trūkumo, nereikia sudarinėti svarbiausių poreikių sąrašo ir įvertinti savo galimybes, nereikia konkuruoti dėl darbo vietos, įrodinėti, kad esi geriausias savo srityje. Visi vieningai, sąmoningai, darniai įgyvendina partijos numatytus penkiamečio planus ir pagrįstai didžiuojasi darbo liaudies laimėjimais.

Tik paniurėliai istorikai nuolat bamba apie terorą, deficitą, partinės nomenklatūros privilegijas, karinio pramoninio komplekso dominavimą šalie ūkyje. Darniai ir pakiliai paraduose žygiuojanti visuomenė atrodo gražiau nei svarstantis, abejojantis ir ne visada teisingus sprendimus priimantis pilietis, suvokiantis, jog valstybė yra įrankis jo rankose. Partijos suvažiavimų iškilmingumas niekaip nedera su įgrisusiomis diskusijomis apie viešųjų ir privačiųjų interesų sankirtą.

Sovietmečio idealizavimas ar romantizavimas padeda pabėgti nuo skaudžių šiuolaikinio gyvenimo problemų, už kurių sprendimą esame atsakingi. Labai norėtųsi, kad viską išspręstų viena partija ar vienas lyderis, tačiau nereikia pamiršti vieno dalyko: komunizmo ideologai į paprastą žmogų žiūrėjo, kaip į priemonę (medžiagą) naujai rūšinei būtybei sukurti.

Tarybinis žmogus – tai ne tarybinis lietuvis ar lietuvis. Tai žmogus, neturintis nieko bendra su per šimtmečius susiformavusia kultūrine tradicija.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir tarpukario Lietuvos respublikos valstybingumo praradimas buvo aiškinamas, kaip dėsningas išnaudotojų, parsidavėlių ar įvairaus plauko pakalikų valdymo rezultatas.

Pagalvokime, kodėl sovietmiečiu buvo tikslingai pabrėžiama klasių kova. „Tauta ir liaudis – giminingi žodžiai, netapę sinonimais. Liaudį sudarė materialinių vertybių žemės ūkyje ir pramonėje gamintojai;(...). Visi tie, kurie iš jų darbo gyveno, patys tokio darbo nedirbdami ir svetima kalba kalbėdami, vadinosi tauta. Liaudies kova buvo naujos, viena kalba kalbančios tautos atsiradimo sąlyga“, – taip rašė Juozas Jurginis „Lietuvos valstiečių istorijoje“.

Dėl to Lietuvos Tarybų Socialistinė respublika yra kokybiškai naujas visuomenės raidos etapas, kurio metu panaikinama nuosavybė, nelygybė ir išnaudojimas.

Sovietinė ideologija suformavo mūsų mąstymo kultūrą, kurios pagrindas – kova ir pergalė, darbas ir laimėjimai. Chaotiškam kapitalistiniam pasauliui priešpastatomas harmoninga komunistinė visuomenė. Nenuostabu, kodėl Lietuvoje partijos labai pabrėžia darbą, tvarką, teisingumą arba bando viską pradėti iš naujo.

Kitas svarbus dalykas – primityvių propagandinių schemų naudojimas. Juk viskas buvo gerai: pigus benzinas, šildymas, maistas ir t. t. Atėjo Michailas Gorbačiovas ir Vytautas Landsbergis – ir viską sugriovė. Tik niekaip neaišku, kodėl Prahos pavasario metu Leonidas Brežnevas nevažinėjo po socialistinio lagerio valstybių sostines ir nesitarė dėl būsimos invazijos į Čekoslovakiją, kaip dabar Europos Sąjungos vadovai derina nuosaikias sankcijas Rusijai dėl Krymo okupacijos.

Pripažinkime, kad sovietmečiu mums buvo įskiepytas imperinis mąstymas ir niekaip negalime susitaikyti su tuo, kad esame mažos valstybės piliečiai.

1980 m. teko lankytis pas draugus Kryme. Mane sužavėjo šilta jūra ir geras oras, tačiau įstrigo vienas dalykas: draugai gyveno kaime ir dirbo kolūkyje. Jie nuoširdžiai guodėsi, kaip sunku auginti ir prižiūrėti vieną kiaulę. Pamenu jų veido išraišką, kai mama papasakojo, kad jos tėvai kaime turi ir arklį, ir karvę, ir du jaučius, dar augina kiaules ir avis.

Galima daug svarstyti, ką padarė su žmonių mąstymu kolektyvizacija Rusijoje ir Ukrainoje, tačiau ypač svarbiu tampa tradicinių vertybių išsaugojimas.

Mano senelių ištikimybė savo gyvenimo būdui neleido nusigręžti nuo žemės, katalikų tikėjimo ir Lietuvos valstybės. Man tarybinės dešrelės yra skurdo, o ne gerovės simbolis. Tai, kad sovietmečių valgiau lašinius, rūkytą kumpį ir skilandį, dešras, naminius pyragus ir sausainius – ne kolektyvizacijos nuopelnas. Šiandien esame skolingi „buožėms“ už išsaugotas sodybas, kulinarinį paveldą ir kitus dalykus, kurių nesugebėjo sunaikinti sovietų valdžia.

Kiekvienas gali pasirinkti: pavydėti keturis kartus padidintų Krymo gyventojams pensijų, šaipytis iš savo valstybės dainuojant kartu Olegu Gazmanovu ar didžiuotis mažais, bet amžinais Lietuvos žmonių pasiekimais.