Dar turime laiko įkurdinti sugrįžusius emigrantus

Per šiuos daugiau nei penkiolika metų iš Lietuvos emigravo keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių – tai ne tik didžiulė emocinė netektis, nutolusios šeimos, atskirti tėvai, vaikai, seneliai. Tai ir labai materialus bei apčiuopiamas minusas valstybės ir vietos savivaldybių biudžetams. Kartu tai ir mūsų verslo galimybių netektis, nes jaunas, didelius lūkesčius puoselėjantis jaunimas yra mūsų visų – mūsų Lietuvos – ateities pamatas. Emigracijos padariniai ypač akivaizdūs regionuose, kur už jūrų marių išvykėlių dalį kartoja ne ką mažiau skaitlinga vidinė emigracija į didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą.

Išvykus trečdaliui, o kartais ir daugiau nei pusei jaunuomenės, regionai keičiasi – čia pradeda dominuoti ne kavinės, ne laisvalaikio ar pramogų centrai, o laidojimo namai ir kapinių priežiūros įmonės. Visa tai užsuka didžiulį uždarą ratą, iš kurio eiliniam rajono centrui iššokti tampa neįmanoma misija.

Tad ką galime daryti jau šiandien?

Paskata keisti įprastą gyvenimo ritmą gali būti sėkminga tik tada, kai gaunama nauda gerokai viršija pokyčių sukeliamus rūpesčius.

Kaip ir minėjau pradžioje, būtent virusas ir karantinas atvėrė mums galimybę taisyti ankstesnes klaidas. Šiuo visuotinių apribojimų laikotarpiu į Lietuvą grįžta arba gerokai dažniau atvyksta beveik visi emigrantai. Tiek dėl asmeninių priežasčių, tiek dėl čia likusių artimųjų rūpesčių. Todėl grįžusius Lietuva turi ir stebėti, ir paruošti pasiūlymų, kurie būtų per geri, kad jų būtų galima atsisakyti. Jauniems, nevedusiems – laisvų gerai apmokamų darbo vietų sąrašą. Turintiems vaikų – specialių adaptacijos programų mokyklose. Dirbantiems nuotolinį darbą – specialias nuotolinio darbo iš Lietuvos sąlygas. Ir taip toliau – kiekvienai skirtingai piliečių grupei paruošiant jos poreikius atitinkantį ir patrauklų pasiūlymą.

Tai nėra lengva. "Pripratimas – antras prigimimas", todėl turime siekti, kad Lietuvos pasiūlymas būtų visa galva geresnis, nei emigravusiųjų turimos sąlygos. Nes paskata keisti įprastą gyvenimo ritmą gali būti sėkminga tik tada, kai gaunama nauda gerokai viršija pokyčių sukeliamus rūpesčius.

Įdomu ir tai, kad toks pasiruošimas daugeliu atveju padės ir gyvenantiems dabar Lietuvoje. Pakeitę požiūrį iš "jūs neturite kur iš čia pabėgti" į "Lietuvoje jūs gaunate geriausias sąlygas", neišvengiamai pradėsime galvoti – o ką šiandien Lietuvoje išties reikėtų keisti? Kaip padėti įvairių ir labai skirtingų visuomenės grupių nariams? Kas juos laiko Lietuvoje ir kodėl mes visi vis dar čia?

Tikiu, kad pradėję ieškoti atsakymų į šiuos pamatinius mūsų santykių su Tėvyne klausimus netikėtai pasieksime proveržio ir kitose srityse.