Bet įpratimas – blogesnis už prigimimą. Štai kad ir pontifiko atvejis. Popiežius Pranciškus kiekviena pasitaikiusia proga nesiliauja kartoti apie rusų ir ukrainiečių brolybę. Nors jam vis primenama pirmoji biblinė brolžudystė: „Šventasis Tėve, kodėl stoji Kaino pusėn ir kritikuoji Abelį? Ar žydai ir vokiečiai buvo broliai Antrojo pasaulinio karo metais? Ar ne per anksti užsigydyti žaizdas?“

Akivaizdu, kad jokio atsiprašymo čia jau nebepakaks. Tai ne vakarėlis su striptizo šokėja, kur viskas vyko tarsi ir abipusiu sutarimu, ir už pinigus.

Ministrų kandidatų deficitas jau ir taip beveik baigia įvaryti į medį, kaip tą mešką Virdžinijoje.

O naujajam mūsų naujai prisiekusios Vyriausybės teisingumo ministrui, regis, to „atsiprašau“, visai gal ir užteks. Net Prezidentas mano, kad jis galįs eiti pareigas, jeigu pripažįsta klydęs dėl to nuogo gimtadienio su pirkta mergina. O jį delegavęs partijos bosas išvis nemato jokios problemos, jam reputacinių klausimų dėl to nekyla: „Nulinis reikalas, nereikšminga istorija.“ Nors jo dešinioji ranka, Seimo vicepirmininkė, ir pasigedo ministro „labai aiškaus paaiškinimo ir moralinio vakarėlio įvertinimo“.

Bet tas pretenzijas galima nurašyti moteriškai egzaltacijai. Juolab ministrų kandidatų deficitas jau ir taip beveik baigia įvaryti į medį, kaip tą mešką Virdžinijoje.

Todėl, kad ir ne visai nuoširdaus, bet „atsiprašau, daugiau taip nedarysiu“, šiuo atveju turėtų pakakti.