Didžiausias Rusijos priešas

Kadencijos pradžioje žadėjęs išvietėje skandinti teroristus, joje jis sėkmingai murkdo savo bendrapiliečius. Kad ir į kurią sritį pažvelgsi, visur chaosas su retomis išimtimis. Sėkmingai dirbantys fermeriai, smulkieji verslininkai, talentingi menininkai ar mokslininkai, – visa tai didžia dalimi egzistuoja ne dėl valdžios sudarytų sąlygų, bet nepaisant jų.

Net jei pirmą kartą Rusijoje demokratiją išniekino Borisas Jelcinas, kai antrąją kadenciją užsitikrino nugvelbęs pergalę iš Genadijaus Ziuganovo, V.Putinas ją prievartauja sistemingai. Jis išrovė vos prasikalusią rinkimų tradiciją, milijonams rusų nė nespėjus susivokti, ką iš tikrųjų reikia daryti su biuleteniais ir balsadėžėmis. Dvejus parlamento rūmus pavertė haremu, į kurį negali patekti nusižeminti nenorintys politikai. Kad gautų valstybės paramą ar galimybę kurti, menininkai turi aptarnauti jau ne tik politinį elitą, bet ir jai pataikaujančius pseudopatriotus, suvalstybintą cerkvę.

Net jei teisūs buvusieji Kremliaus aparato darbuotojai ir daug represijų iš tiesų vykdoma sistemos vidurinės grandies atstovų iniciatyva, 1953-ieji puikiai parodė: be budelio giljotina nedirba. Pakanka jam dingti, ir tie, anot Sergejaus Davlatovo, „keturi milijonai skundikų“ liaujasi kvietę kaimynams varanokus su troikėmis.

Šis nevykusio kagėbisto paranojos užvaldytas žmogus demonizavo privatų verslą ir teisėtvarkos sistemą. Po putinizmo žlugimo turės praeiti ne vienas dešimtmetis, kol oligarchijos sąvoką pakeis legalus verslo lobizmas, o išvydus policininką net doriausio piliečio nebepils šaltas baimės prakaitas.

Užpuolęs suverenias kaimynes V.Putinas niekais pavertė globalaus saugumo struktūrą ir provokuoja nebeišvengiamą Jungtinių Tautų reformą. Kada iš Rusijos bus atimta veto teisė – veikiau, ne tiesiogiai, bet petvarkant Saugumo Tarybą, suteikiant daugiau galių Azijos valstybėms, – tik laiko klausimas.

Dėl vieno V.Putinas gali būti ramus. Jo svajonė atsidurti tarp ryškiausių žmonijos asmenybių tikrai išsipildys. Tik ne kaip didžio rusų žemių telkėjo, bet kaip vieno iš bepročių, kurie kasdami duobę kitiems, galiausiai joje atsidūrė patys.