Dirva bolševikų diegui

Dabar šios savybės vėl grįžo, leisdamos jam pasijusti padėties šeimininku. Jis vis rečiau nusileisdavo britų ir amerikiečių spaudimui ir vis dažniau pats bandydavo diktuoti savas sąlygas, tenkinančias jo grobuoniškus poreikius. Jo taikiklyje vėl atsidūrė Lenkija.

1943 m. balandžio 25 d. Sovietų Sąjunga oficialiai nutraukė diplomatinius santykius su ištremtųjų lenkų vyriausybe Londone. Tų pačių metų liepos 4 d. mįslingomis aplinkybėmis žuvo šios vyriausybės vadovas Władysławas Eugeniuszas Sikorskis (1881–1943). Tos dienos vėlų vakarą (23.07 val.) į vandenį, vos pakilęs iš Gibraltaro, nukrito jį skraidinęs lėktuvas.

Žuvo ne tik W.E.Sikorskis, bet ir jo duktė bei dar aštuoni žmonės. Vienintelis išgyvenęs šį įvykį buvo paties lėktuvo pilotas – Eduardas Maximilianas Prchalas (1911–1984). Kaip ir kiekviena mįslinga svarbaus ar žinomo žmogaus mirtis, ši nelaimė tapo puikia dirva sąmokslo teorijoms ir dezinformacijai.

1967 m. pasirodė vokiečių rašytojo Rolfo Hochhutho (1931) pjesė "Kareiviai: Ženevos nekrologas" ("Soldaten. Nekrolog auf Genf"). Šis žmogus jau buvo tapęs tikra įžymybe prieš ketverius metus, kai pasirodė jo kūrinys "Vietininkas. Krikščioniškoji tragedija" ("Der Stellvertreter. Ein christliches Trauerspiel").

Šioje pjesėje teigiama, kad popiežius Pijus XII (Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli, 1876–1958) nuolaidžiavo nacių režimui ir abejingai žiūrėjo į žydų genocidą. Iš tiesų šis popiežius viešai smerkė tautiniu pagrindu pagrįstas nacių vykdomas masines žudynes ir buvo įsivėlęs net į tris sąmokslus, siekusius pražudyti Adolfą Hitlerį (1889–1945), įskaitant ir žymųjį 1944 m. liepos 20 d. išpuolį (apie kurį sukurtas 2008 m. filmas su Tomu Cruise‘u).

1967 m. pasirodžiusioje pjesėje "Kareiviai" R.Hochhuthas teigė, jog W.E.Sikorskio mirtis – organizuotas nužudymas, kurį palaimino pats Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965). Esą britų liūtas norėjęs kuo glaudesnių santykių su sovietais ir jų monarchu Josifu, o W.E.Sikorskis tam trukdęs.

Pasak R.Hochhnutho, W.E.Sikorskį ir kitus keleivius nužudę britų slaptųjų tarnybų agentai, o pilotas E.M.Prchalas išgyvenęs tik todėl, kad pats buvo įsivėlęs į sąmokslą (jo užduotis buvo inscenizuoti lėktuvo sudužimą). Vėliau, po daugelio metų, esą britai nužudę ir jį, išprovokuodami muštynes JAV bare.

Šias teorijas itin palaikė ir gynė Davidas Johnas Cawdellas Irvingas (1938) – vienas žymiausių holokausto neigėjų. Abu kūrėjai iki šiol yra geri bičiuliai.

Tačiau jie nežinojo, kad E.M.Prchalas pjesės pasirodymo metu vis dar buvo gyvas. Už šmeižtą R.Hochhnuthas teismo buvo įpareigotas lakūnui sumokėti 50 tūkst. svarų kompensaciją.

Po W.E.Sikorskio mirties ištremtųjų lenkų vyriausybės ministru pirmininku tapo Stanislawas Mikolajczykas (1901–1966). 1943 m. lapkričio 28 d. prasidėjo Teherano konferencija (truko iki gruodžio 1 d.) – pirmoji iš trijų svarbiausių "Didžiojo trejeto" (JAV, Didžioji Britanija, Sovietų Sąjunga) konferencijų. Joje buvo aptariama ne tik vykstančio karo eiga, bet ir planuojama pokario pasaulio ateitis. Svarbią derybų dienotvarkės vietą užėmė Lenkija ir jos sienų klausimas.

1944 m. vasarą daug kam buvo aišku, kad Trečiojo reicho dienos suskaičiuotos. Spaudžiami iš rytų ir vakarų, vokiečiai pradėjo aktyvų pajėgų atitraukimą iš Lenkijos. Liepos 22 d. sovietų pastangomis įsteigiamas komunistinis Lenkijos išlaisvinimo komitetas, turėsiantis valdyti šalį po karo Maskvos vardu.

Beveik tuo pat metu Lenkijos vyriausybė Londone ir lenkų vidaus dešiniosios pakraipos pasipriešinimo judėjimas (Armia Krajowa) planavo surengti sukilimą sostinėje, kuris turėjo ne tik išvyti vokiečius, bet ir neleisti valdžioje įsitvirtinti sovietams bei jų statytiniams.

Dar prieš metus, 1943-ųjų balandžio 19 d., Varšuvą jau buvo sukrėtęs sukilimas. Miesto gete uždaryti žydai nusprendė mirti oriai. Jie sugebėjo gauti ginklų ir geto likvidavimo dieną SS smogikams atsakė ugnimi. Gegužės 16 d. numalšinus sukilimą, jį išgyvenę žydai (56 tūkst. žmonių) buvo išvežti į Treblinkos mirties stovyklą, o tai, kas liko iš geto – nušluota nuo žemės paviršiaus.

1944 m. vasarą sukilti visus Varšuvos gyventojus ragino ir sovietai, garsiai transliuodami pranešimus radijo eteryje ir mėtydami lankstinukus iš oro. Lenkai buvo įsitikinę, jog laisvė remiant sąjungininkams (netgi sovietams) bus ranka pasiekiama.

Mūšis už miestą prasidėjo vėlyvą rugpjūčio 1-osios vakarą. Tą dieną apie 17 val. Varšuvoje ėmė aidėti šūviai. Pasak vyriausybės Londone įpareigoto sukilimo vado Tadeuszo Bor-Komorowskio (1895–1966), iš visų pusių pažiro kulkų krūša.

Tą dieną maždaug 40 tūkst. prastai apsiginklavusių žmonių (vyrų, paauglių, moterų ir netgi vaikų) puolė gerai pasirengusias vokiečių pajėgas. Tik vienas iš dešimties turėjo šaunamąjį ginklą. Kiti įsitraukė į kovą tikėdamiesi pasiimti šautuvus iš nukautų vokiečių.

Naciai reagavo žaibiškai ir jau po poros dienų perėjo į kontrpuolimą, tačiau ir sukilėliai nebuvo linkę nuleisti rankų. 63 dienas, iki pat spalio 2-osios, dieną ir naktį visame mieste virė kovos. Jos vyko ne tik gatvėse, pastatuose, bet ir po miestu.

Sukilėliai stengėsi išnaudoti miesto kanalizaciją judėjimui ir susisiekimui. Vokiečiai tai greitai perprato, ir kovos persikėlė į požemių kloaką.

O ką tuo metu veikė sovietų monarchas Josifas? Jis sustabdė Raudonosios armijos pajėgas prie pat Vyslos, nutildė propagandą per radiją ir nutraukė lėktuvų antskrydžius, leisdamas vokiečiams išskersti dešiniuosius lenkų sukilėlius.

Taip jis paruošė dirvą sau palankios komunistinės Lenkijos santvarkos pradžiai.