Diskusijai vietos nėra

Naujasis Vokietijos režimas pradėjo leisti žydus diskriminuojančius įstatymus ir švaistytis militaristine retorika. Nacistinės diktatūros prigimtis buvo įžūliai ir atvirai demonstruojama vidury baltos dienos, tačiau net ir tada atsirado naivuolių, tikinusių, kad būtina skatinti diskusiją su dėde Adolfu (1889–1945), reikia kalbėtis, susitarti.

Kuo labiau demokratinių valstybių atstovai skatino tą diskusiją, tuo labiau Adolfo apetitas augo. 1936 m. kovo 7 d. Trečiasis reichas atsiėmė Reino kraštą, kuris pagal Versalio taikos sutarties (1919) sąlygas turėjo būti demilitarizuotas. 1938 m. kovo 12 d. aneksuota Austrija. 1938 m. rugsėjo 30 d., E.Wieseliui švenčiant dešimtąjį gimtadienį, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos atstovai sudarė Miuncheno susitarimą, kuriuo Čekoslovakijos Sudetų kraštas buvo atiduotas Vokietijai.

1939 m. pavasarį nacistinė Vokietija užgrobė likusias Čekoslovakijos žemes. 1940 m. rugpjūčio 30 d. Vokietijos, Italijos, Rumunijos ir Vengrijos atstovai sudarė sutartį, pagal kurią Šiaurinė Transilvanija buvo atiduota Vengrijai.

1944 m. kovą, kai fortūna jau buvo išslydusi naciams iš rankų, Trečiojo reicho režimas nusprendė perimti tiesioginę savo sąjungininkės Vengrijos kontrolę. Tais pačiais metais penkiolikmetis E.Wieselis kartu su kitais šeimos nariais buvo išsiųsti į Aušvicą.

Po karo E.Wieselis stengėsi pamiršti praeitį. Jis įsikūrė Prancūzijoje, ten tapo žurnalistu, tačiau apie patirtą košmarą daugelį metų tylėjo.

E.Wieselio motina ir sesuo buvo nužudytos, o jis pats kartu su tėvu verčiami dirbti iki mirties. Vėliau E.Wieselis ir jo tėvas buvo perkelti į Buchenvaldą, kur neatlaikiusi fizinių kančių ir pažeminimo šeimos galva paliko šį pasaulį prieš pat Trečiajai JAV armijai išlaisvinant stovyklą.

"Prieš penkiasdešimt ketverius metus vienas žydų berniukas iš mažo Karpatų miestelio prabudo netoli nuo Goethe‘s numylėto Veimaro, amžinos gėdos vietoje – Buchenvalde. Jis pagaliau buvo laisvas, tačiau jo širdis nedžiūgavo. Ir jis manė, kad jau niekada nedžiūgaus. Išvakarėse išlaisvintas amerikiečių kareivių, jis prisiminė, su kokiu įniršiu jie žvelgė į tai, ką išvydo. Ir netgi jei jis gyvens iki žilos senatvės, visada bus dėkingas jiems už tą įniršį ir už užuojautą. Nors berniukas nesuprato kalbos, kareivių akys jam pasakė viską, ką reikėjo žinoti – jie taip pat tai prisimins ir liudys", – po daugybės metų apie save trečiuoju asmeniu kalbėjo E.Wieselis.

Nors Buchenvaldą išlaisvino amerikiečiai, pagal sąjungininkų susitarimus, ši stovykla pateko į SSRS zoną, tad netrukus amerikiečiai ją paliko, o buvusi nacių koncentracijos institucija tapo specialiąja NKVD internavimo stovykla Nr. 2.

Po karo E.Wieselis stengėsi pamiršti praeitį. Jis įsikūrė Prancūzijoje, ten tapo žurnalistu, tačiau apie patirtą košmarą daugelį metų tylėjo.

"Ten, kur man teko būti, bendruomenę sudarė trijų paprastų kategorijų žmonės: žudikai, aukos ir stebėtojai. Mes jautėmės apleisti, užmiršti. Visi iki vieno. Ir mūsų vienintelė vargana paguoda buvo tikėjimas, kad Aušvicas ir Treblinka labai gerai saugo savo paslaptis, kad laisvojo pasaulio vadovai nežino, kas dedasi už šių juodų vartų ir spygliuotos vielos, neturi supratimo apie karą prieš žydus, kurį Hitlerio armija ir jo sėbrai pavertė karo prieš Sąjungininkus dalimi. Jeigu tie lyderiai žinotų, galvojome mes, tikrai nertųsi iš kailio, kad užkirstų tam kelią. Kalbėtų apie tai atvirai, didžiai pasipiktinę ir smerkdami. Bombarduotų geležinkelius, vedančius į Aušvicą, – tik geležinkelius, tik kartą. O štai dabar mes žinome, išsiaiškinome, atskleidėme, kad ir Pentagonas, ir Valstybės departamentas viską žinojo", – vėliau pasakojo E.Wieselis.

1958 m. pasirodė jo memuarai "Naktis" ("La Nuit"), kurie po poros metų buvo išversti į anglų kalbą. Vėliau buvo išleista ir daugiau įvairių knygų, tad gana lėtai, bet užtikrintai E.Wieselis pasaulio bendruomenės akyse tapo vienu svarbiausių balsų, kalbančių apie didžiuosius XX a. gėrio ir blogio eksperimentus.

XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo byrėti po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) Rytų Europoje įsitvirtinęs komunistinis blokas. Tuo metu komunistinei Jugoslavijai priklausančioje Serbijoje jau buvo iškilusi nacionalistu tapusio komunisto Slobodano Miloševičiaus (1941–2006) figūra.

Komunistinės Jugoslavijos žlugimą lydėjo šlykštūs karai. S.Miloševičiaus remiami stačiatikių serbų nacionalistai įsteigė separatistines respublikas katalikiškoje Kroatijoje, kurioje gyveno gausi serbų diaspora, bei apsupo Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą. Tuo metu Bosnijoje gyveno ne tik islamą išpažįstantys bosniai, bet ir serbai bei kroatai, tad karo veiksmus šioje žemėje lydėjo genocidas, etninis valymas ir prievartavimai.

1993 m., atidarant naują nacistiniams nusikaltimams įamžinti skirtą muziejų Vašingtone (JAV), E.Wieselis, stebint susirinkusiesiems, ryškiu prancūzišku akcentu kreipėsi į atidaryme dalyvaujantį JAV prezidentą Williamą Jeffersoną Clintoną (1946):

"Pone Prezidente, aš negaliu tylėti. Praėjusį rudenį nuvykau į buvusią Jugoslaviją. Nuo tada negaliu užmigti dėl to, ką pamačiau. Kaip žydas, aš sakau, kad mes turime kažką daryti, kad sustabdytume kraujo liejimą toje šalyje! Žmonės kovoja vieni su kitais, o vaikai miršta. Reikia kažką daryti, ką nors."

Nors E.Wieselis kalbėjo aptakiai, visi susirinkusieji suprato, ką šis žmogus nori pasakyti. Jie suvokė, kad E.Wieselis nesiūlo kalbėtis, susitarti, skatinti diskusiją.

Jo žodžiai iš tiesų reiškė: "Išspardyk pasturgalius tiems kekšių vaikams, Billai. Sunaikink juos dėl manęs."