Druskininkų juodinimo istorijos primena košmarą

Druskininkai buvo įvardijami pavyzdžiu visai Lietuvai, buvau „socdemų“ partijos vicepirmininkas, politikos kuluaruose vadinamas būsimuoju premjeru, o kai kurių tarnybų pažymose net įvardintas kaip „reguliuojantis valstybę“. Ko gero, buvo duotas nurodymas mane pastatyti į vietą. Susidorojant su manimi tuo pačiu buvo tikimasi susidoroti ir su socialdemokratais. Apie tai žinojau jau prieš penkerius metus.

Prie Vijūnėlės statomas privatus pastatas tapo viena iš sudėtinių mano „sutvarkymo“ plano dalių, kaip ir dešimtys įtarimų savivaldybei bei triukšmas aplink mano sodybą Latežeryje, taip pat nebūtų problemų ieškojimas vandens pramogų parke.

Vietiniai aktyvistai Šarkus ir Trinkūnas visą planą įgyvendino idealiai, tik realių faktų nesurado. Man kyla klausimas, ką reikėjo apie mane pripasakoti prezidentei, kad ji mane taip pasmerktų. Tiek žmonių buvo priversti priiminėti neteisėtus sprendimus! Ko gero, juos gąsdino, žadėjo postus. O tie, kas bandė ieškoti tiesos, kas atstovavo mums teismuose, buvo įtraukiami į „juoduosius sąrašus“.

Ar neatrodo jums, mieli žmonės, kad visos Druskininkų juodinimo istorijos būtų pasibaigusios, nes ir STT, ir prokurorai nerado kabliukų mūsų atžvilgiu vykdomuose tyrimuose, jei ne metinis prezidentės Dalios Grybauskaitės pranešimas. Ten „Vijūnėlės dvaro“ istorija buvo pateikta kaip blogas pavyzdys. Ir tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Teisiniai dalykai nuėjo į antrą planą, o viršų paėmė metinį pranešimą „išgirdusių“ teisėsaugininkų uolumas.

Liūdniausia tai, jog dabar visuomenėje suformuota nuomonė, jog pastatas prie tvenkinio pastatytas neteisėtai. Iš gatvėje sutiktų šimto žmonių beveik visi nežinotų tikrosios situacijos ir apie mūsų teisumą įrodančius dokumentų kilogramus.

Su šitais dokumentais, kurie surinkti pastato prie Vijūnėlės tvenkinio byloje, normalioje valstybėje galėtum įrodyti ar išteisinti dėl šimto žmogžudysčių. Čia vyksta kosmosas. Kartais atrodo, kad matydamas tai, kas vyksta, sapnuoju košmarą. Aš suprantu, jog politikams su sąžine yra problemų, bet jei mes gyvename teisinėje valstybėje, kodėl kai kurie teisėjai ir prokurorai gali tyčioti iš žmogaus? Juk šie žmonės turėtų saugoti įstatymą.

Kai dėl teisėsaugos viražų kreipiesi pagalbos į kai kuriuos Seimo narius, tai jie susigūžia ir sako: „Mes žinom, kas vyksta, bet pas mus juk teisinė valstybė, mes negalime įsikišti“. Teisėsauga pas mus – „šventa karvė“. Pažiūrėkite, kiek ordinų išdalinta toms „šventoms karvėms“ – kai kuriems prokurorams, teisėjams, o vienas iš jų net gavo ypač solidų prizą – postą Europos Teisingumo Teisme.

Kažkada gyvenime galvojau, kad jei su kuo susiginčijai, eik į teismą, padės išspręsti ginčą. Mieli žmonės, darykite bet ką, kad tik nereikėtų turėti reikalų su teismu. Labiausiai pelnytas atpildas teisėjams ir prokurorams už tai, ką jie su Druskininkais darė tuos aštuonerius metus – juos pačius priversti savo kailiu viską pajusti – pereiti tuos teisinius kryžiaus kelius, kuriuos mes praėjome – sunaikinti turtą, paniekinti, pažeminti. Tik tas, kuris patirs tokį košmarą, sugebės suprasti, kaip tai baisu, kaip tai varo į neviltį ir visišką nusivylimą valstybe.

Tai, kas buvo daroma su manimi ir Druskininkais paskutinius aštuonerius metus, galiu palyginti su Hitlerio, Stalino ir Berijos veiksmais kartu sudėjus. Visa tai vyko lėtai ir skausmingai.

Kaip gyventi, kaip miegoti, kai iš tavęs padaro visišką idiotą? Man reikia pirkti teisingumą? Man Lietuvoje padarykite vieną dalyką – suteikite galimybę atsakyti už tai, ką esu padaręs.

Kadangi vertinu druskininkiečių pasitikėjimą ir jiems duotus pažadus, neturiu teisės imtis drastiško žingsnio, apie kurį, atvirai kalbant, kartais pagalvoju – bėgti iš Lietuvos neatsigręždamas, kad likusį gyvenimą nugyvenčiau oriai.

Su Lietuvos teise ir teisingumu viskas tapo aišku. Pastato savininkas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau skundo nagrinėjimas gali vykti ir po kelerių metų, kai pastato nė ženklo neliks.