Tačiau yra ir visai kitokia veislė, kuri mėgina pademonstruoti, jog ne viskas pirmuonių gyvenime taip pilka ir visada galima labiau sužėrėti kasdienybės nykumose.

Paprastai jie labai laukia pavasario, kai gali išsinerti iš savo "dublionkių", apsitempti užrašu "Nike" padabintais šortais (kurie anksčiau buvo įprasti apatiniai), įsispirti į išeiginius "šliopansus" ir išeiti į visuomenę. Jų kūno viršutinę dalį būtinai turi dengti "adidavas" džemperis su gobtuvu, nes visi "rimti bičai" taip teismuose sėdi.

Didelė dalis "litovcų" darbuojasi užsienyje ir "laužti kietą" atšylant parvažiuoja į tėviškę, kur bambaliai ir sardelės pigesni nei "Londėje".

Atokvėpio metas prasideda jau lėktuve, kur prisisrėbus alaus galima tingiai nusidrėbti į patogią sėdynę ir proftechnine anglų kalbos atmaina laidyti girtas užuominas vietinei stiuardesei.

Ši, aišku, nelabai supranta tokio gyvosios gamtos humoro, bet tai – anokia bėda: visada jai galima paplekšnoti šlapia ranka per subinę.

"Litovco" kolegoms toks galantiškas gestas paprastai sukelia kolektyvinio juoko spazmus ir nevaldomą norą žvygauti, taip demonstruojant tikrąją savo prigimtį.

Pažvelgus į tikro "litovco" veidą, visada galima nusakyti geografinę vietovę, iš kurios jis kilęs. Dauguma atvejų iškart aišku, jog tai ne miesto teritorija.

Vis dėlto kiekviena proga ši žmogysta mėgina parodyti, kad yra iš kitokios aplinkos, o vis persekiojantis tvarto tvaikas – ne jos, bet šalia mėlyną paakį besikasančio genetinio "kolegos".

Šiandien – pats pavasario vidurys, kai "litovcai" atkunta Velykoms, obelų balinimui aliejiniais dažais ir šašlykiniam pasispygavimui pakrantėse. Duokite jiems kelią.