Dvasios aristokratija

Sunku patikėti, bet prieš kelis šimtus metų Lietuvoje mūsų protėviai į savo mažamečius vaikus kreipdavosi įvardžiu "Jūs". Taip pat elgdavosi ne vien tėvai, bet ir seneliai, giminaičiai bei nepažįstami žmonės. Suprantama, ši etiketo taisyklė galiojo tik tarp bajorų ir dvarininkų. Iš pirmo žvilgsnio, dabar toks elgesys atrodo kaip visiškas anachronizmas, perdėtas mandagumas ir net manierizmas. Vis dėlto, įsigilinus, paaiškėja, kad tokia bendravimo forma reiškė ir davė tiems vaikams labai daug: kai į mažą žmogų kreipiamasi pagarbiai, jis ima save suvokti ir aplinkiniams pateikti kaip asmenybę, o ne kaip beteisį ir nuo pat vaikystės nelaisvą padarą.

Šios ir panašių į ją bendravimo formų išnykimas, įskaitant ir daugelį kitų išnykusių pasaulėvaizdžio būdų, žymi tai, apie ką šiandien šneka beveik visi. Viešajame gyvenime trūksta asmenybių, tikrų autoritetų (ne tų, kurie jais, lyg realybės šou projekte, apsimeta), tačiau kaip jie gali rastis ir užaugti, jei daugelyje mūsų vaikų darželių tebevyrauja sovietinis auklėjimas su visais savo psichologiniais paklusnaus tarno ugdymo ypatumais. Kai kuriose ikimokyklinio ugdymo įstaigose ryškiau nepasikeitė net personalas. Taip pat neteko girdėti, kad vaikų darželių auklėtojai, ypač mažuose miestuose ir kaimuose, būtų specialiai tobulinęsi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Universitete, kuris rengė personalą toms įstaigoms, dar prieš dešimtmetį sėkmingai ir neproblemiškai dėstė tie profesoriai, kurie anais laikais buvo sovietinio vaikų auklėjimo korifėjai.

Senosios, dvarus menančios kultūros ženklų šiandien beveik nematyti ir todėl, kad realybėje beveik neįmanomi Šatrijos Raganos apysakų siužetai – mūsų laikų žmogus yra praradęs tai, kas anuomet vadinta žmogaus egzistencija. Mes nepatiriame tikrų tragedijų, kančios, liūdesio ir tikro džiaugsmo. Šiuos prabangius jausmus ir būsenas pakeitė traumų, terapijų, psichologinės anestezijos medijomis praktikos ir jų virtualus tikrumas, todėl šiandienis žmogus jau sunkiai begali pasakoti savo nuoseklią ir vientisą autobiografiją. Mandagumas, kuris dabar neretai atrodo esantis tuščia forma be turinio, yra tik paviršinis ženklas, žymintis tai, kad jo besilaikantysis nėra praradęs savo žmogiškumo.

Holokausto ir kitų žmonijos tragedijų istorija byloja paprastą tiesą – didžiosios pasaulio problemos prasideda nuo abejingumo.

Mūsų laikais tai, kas dvarų kultūroje vadinta stiliumi ir sieta pirmiausiai su raštingumu, tapo tiesiog patarimų, kaip madingai gyventi rinkiniu. Aprangos, rašto, namų apyvokos rafinuotumas, prieš tris šimtmečius rodęs priklausymą su kultūros bei dvasinėmis vertybėmis susijusiam sluoksniui, dabar jau reiškia tiesiog masinį žmogų. Stilius, gražaus ir doro gyvenimo būdų įvairovė, buvo negailestingai prarytas bolševikinių revoliucijų ir orientacijos į Azijos, daugiausiai mongolų bei totorių, tradicijas, todėl prieš šimtmetį gerbiamas žmogus mūsų visuomenėje tapo ne tas, kuris laikosi senųjų formų, o tas, kuris prie butelio nesidrovi trenkti kumščiu į stalą ir pasiųsti visus ir viską rusiškais keiksmais. Šiandien keiktis tarpasmeniniame ir viešajame gyvenime yra normalu todėl, kad tų žodžių, kurių nevaldo vidinė cenzūra, yra tiek daug, kad jie praranda savo sąsajas su tuo, ką iš tiesų reiškia ir žymi. Holokausto ir kitų žmonijos tragedijų istorija byloja paprastą tiesą – didžiosios pasaulio problemos prasideda nuo abejingumo: kai nekreipiame dėmesio į tai, kaip bendraujame, kaip kalbame, ką norime išreikšti, vulgarias formas anksčiau ar vėliau užpildo prievartos ir žiaurumo turinys.

Dabartinis mūsų gyvenimas, praradęs bet kokį dėmesį labiau rafinuotai, retesnei, todėl gražiai formai, primena paskutinįjį Antono Čechovo pjesės "Vyšnių sodas" veiksmą: tų, kurie atsimena, kaip gyveno mūsų šeimos praeityje, bėra beviltiška mažuma. Visi kiti tiesiog keikiasi, keikia ir save, ir kitus, nes tai, ką turėjome paveldėti, yra siaubingai nutrūkę. Dabartinį politikos, literatūros ir kitų menų, net mokslo diskursą neretai galime apibūdinti kaip vientisą masę, kurioje nėra vietos jokiam kitoniškumui. Kai viskas yra vienoda, kiekvienas žmogus tėra daugybės kitų žmonių kopija, kai nelieka iš žydiškosios tradicijos mus galinčio pasiekti kreipinio į kitą žmogų, išnyksta bet kokia sąžinė ir gėda: jei kiti yra tokie pat, koks esu aš, nebelieka prieš ką gėdytis, nereikalingos jokios moralės normos, išrastos pirmiausiai tam, kad žinotume, kaip elgtis su kitokiais žmonėmis, nei esame mes.

Ir vis dėlto, net dabar išlieka žmonių, kurie nepasiduoda sovietinės armijos "dedovščinos" diktuojamam tujinimui (nes kitas esąs jaunesnis ir mažiau vertas), pristabdo savo emocijas ir kuria savąsias aplinkas, labai gerai prisimenančias, kas, kaip ir kodėl mes esame. Paradoksas tas, kad šiems žmonėms visiškai nereikalingas masių dėmesys, populiarumas, galia ir kiti beformės visuomenės atributai – jie gyvena pagal senuosius papročius, nors laikai yra beviltiškai pasikeitę. Tokių žmonių neįmanoma atpažinti nei pagal visuomenines pareigas, nei pagal išsilavinimą, nei pagal darbo vietą ar karjeros sėkmę. Pakanka su jais tik kiek ilgiau pasikalbėti, ir tampa akivaizdu, kad tai, kas istorijoje vadinta aristokratų luomu su dvarais, daiktiškąja ir elgesio kultūra, šiandien yra dvasios aristokratija. Vienas svarbiausių požymių, identifikuojančių tokį aristokratą, yra kilnumas – atsisakymas kalbėti ir daryti tai, ką diktuotų žemieji instinktai. Kol tokie žmonės nėra masiniai ir kol tenkinasi buvimu be prievartos prieš kitą žmogų, galime būti įsitikinę, kad pasauliui negresia naujasis fašizmas ar socializmas. Esminis ir kone vienintelis ypatumas, leidžiantis save tapatinti su dvasine aristokratija, yra puiki atmintis, nulemianti ir teisingumą, ir moralę, ir grožį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete-suvalkiete

kauniete-suvalkiete portretas
Labai reiksmingas musu laikmeciui straipsnis tenka tik apgailestauti ,kaip mes save sumenkinom. ...Nepriklausau nei vienai religiniai bendruomeniai,[,nes seniai ! netikiu pasakomis] taciau! =====Kaune esu girdejusi ir [atsitiktinai]bendravusi ---mes turime viena Dvasios Aristokrata --==tai S.Tamkevicius.Prisiminimai malonus -kilnus Dvasios Aristokratas[nors ne is dvarininku;juokauju];jeigu ateityje dvasininkai taps ir teveliais -jo seimoje augs mazieji dvasingi aristokratai;ko manau,nestokoja ir autorius; aktuali tema ;bet gyvenimo tempas neleidzia zmonems pamastyti apie bendravimo grozi …..

Fanaberikui

Fanaberikui portretas
Jei jau rašydamas apsimeti kad esi kažką žinantis, tai dar gal laikas sužinot kad nurodomasis kreipinys "y" rašomas į nosinė. Aišku byby?

Žemyna

Žemyna portretas
Gal prieš 40 m. vienas dainuojamosios poezijos atlikėjas, po apsilankymo JAV, pranašavo liūdną kultūros ateitį. Tai pranašystei jį pastūmėjo ten prasidėjusi pop-kultūra. Buvo paskelbta, jog visi žodžiai bei elgesys tinkami vartoti viešumoje (kaip primena mūsų jaunąsias lituanistikos mokslininkes! - kaip kalbi/rašai, taip ir gerai, visi žodžiai teisingi, žargonas - teisinga, vulgarybės teisinga). Kokybės, galantiškumo, atjautos, pagarbios elgsenos - nereikia, tai atgyvenos. Duokit kelią chamizmui visur. Ar iš kultūros aukštumų šiandien ant scenos lipa, kas įsigeidęs? Nereikia nei balso, nei gaidų išmanymo, nei kokybiško dainos teksto. Ir tokie „šedevrai” skamba per LRT. Jei esi meno beraštis, tada belieka šokiruoti, provokuoti, vulgariai elgtis, kalbėti ir pan.
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Koks bus mokslų daktaro atlyginimas 2025-aisiais?
    Koks bus mokslų daktaro atlyginimas 2025-aisiais?

    Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad parengė kolektyvinę sutartį su švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo darbuotojų profsąjungomis. Sutartyje įsipareigota pasiekti, kad 2025-aisiais vidutinis mokytojo darbo užmokes...

  • Ar Lietuvai reikia nemokamų muziejų?
    Ar Lietuvai reikia nemokamų muziejų?

    Neseniai teko lankytis Londone, senovinių ginklų parodoje Olimpijos parodų centre. Taip pat pasinaudojau proga jau ne pirmą kartą aplankyti Britų muziejų ir Valeso kolekciją. ...

    1
  • Kai sąžinė ima kriuksėti
    Kai sąžinė ima kriuksėti

    Žinome iš sovietmečio: kuo įnirtingiau liaudis priešinasi jai peršamoms nesąmonėms, tuo labiau niršta nomenklatūros atmatos. ...

    9
  • „Meylė“ kalbai
    „Meylė“ kalbai

    Lietuvių kalbos puoselėtojų padangėje – gūdžios sutemos. Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino vardo Leylą teisėtumą. Teisinės ietys susikryžiavo ne dėl jo reikšmės ( žodis – arabų kilmės, reiškia "naktis&...

    20
  • Buvusios pavergtosios šalys privalo pasisakyti dėl teisių pažeidimų Kinijoje
    Buvusios pavergtosios šalys privalo pasisakyti dėl teisių pažeidimų Kinijoje

    Mes žinome. Kinijos komunistų partijos elgesys su šalies kaliniais – neišvengiamas faktas. Mums nebekyla klausimų, kas ten dedasi – mes apie tai žinome. Žinome apie milijoną žmonių, laikomų perauklėjimo stovyklose. Apie naik...

    5
  • Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas
    Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas

    Prancūzų rašytojas Marcelis Proustas prieš daugiau nei šimtmetį savo garsiajame romanų cikle "Prarastojo laiko beieškant" aprašė fenomeną, rodantį, kad žmogus kaip būtybė yra linkęs daugelį dalykų pamir...

  • Žioplumas išgelbėjo pasaulį
    Žioplumas išgelbėjo pasaulį

    Kadaise gyveno Leonidas Iljičius (1906–1982). Šis SSRS monarchas garsėjo vešliais antakiais ir tuo, kad mėgo viešai bučiuotis su kitais vyrais. ...

    32
  • Mes priglausime
    Mes priglausime

    Pasaulinis suokalbis tęsiasi. Rusijos sportininkai dar nespėjo dorai grįžti į tarptautinę areną, o jiems jau gresia naujos drastiškos bausmės. Panašu, kad 2020 m. Tokijo olimpinės vasaros žaidynės ir 2022-ųjų Pekino žiemos olimpiado...

  • Šimtas pirma pasaulio pabaiga?
    Šimtas pirma pasaulio pabaiga?

    Man 26-eri ir jau sunkiai galiu suskaičiuoti, kiek per mano trumpą egzistavimą buvo gąsdinta pasaulio pabaigomis. Nerimą kėlė ir besibaigiantis Majų kalendorius, ir Vangos pranašystės, o kur dar reguliariai link Žemės skriejantys asteroidai? ...

    18
  • Lietuvos eksportas mažėja: ar jau skambinti pavojaus varpais?
    Lietuvos eksportas mažėja: ar jau skambinti pavojaus varpais?

    Pirmieji recesijos ženklai ėmė gaubti Vokietijos ekonomiką, prekybos karų paliaubų horizonte taip pat nesimato, o Jungtinė karalystė vis dar neranda jokios išeities iš užburto „Brexit“ rato. Neapibrėžtumas, kuris yra vienas...

    1
Daugiau straipsnių