Pasirodo, jog šventa vieta kartais ir tuščia užsibūna. Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamentas jau ilgiau kaip pusmetį – be direktoriaus. Nejaugi po Alfonso Šimkaus šios pareigos prarado populiarumą? O juk per šį departamentą tekėjo dideli pinigai, sukosi brangūs projektai ir daug ką viliojantys užsakymai, nuo kurių galėjo nubyrėti ne tik direktoriui, bet ir jo globėjams.

Akivaizdu, jog kitomis aplinkybėmis tuščioji direktoriaus kėdė būtų kaipmat susilaukusi ažiotažo. A.Šimkus sugadino reikalą. Prigimtiniai vertelgos, kombinatoriai, aferistai ir panašūs supranta, kad nuo šiol šis departamentas bus akylai stebimas ir prižiūrimas. Tad naudos gaudytojų šansai minimalūs belikę.

Kita vertus, jei ir toliau pagal nuotaikas ir panikos laipsnį bus pjaunamos valdininkų algos, sąžiningų profesionalų valstybinėje tarnyboje apskritai gali nelikti. Užtat gudrių simuliantų ir demagogų gentis yra ir bus gaji bei skaitlinga.

Pastarieji savivaldybės „nuotykiai“ puikiai demonstruoja, kad svarbiausioje miesto įstaigoje trūksta kompetencijos ir organizuotumo.

Galbūt visai pragmatiškas ir toliaregiškas sprendimas apmokestinti automobilių stovėjimą centrinėje miesto dalyje dėl kažkieno neapsižiūrėjimo pripažintas neteisėtu. Skamba ir absurdiškai, ir juokingai: politikų nutarimo praktinis realizavimas pripažintas savivale. O juk buvo pakankamai laiko paruošti visus reikiamus dokumentus, viską derinti ir suderinti. Kas tai: kvailumas, žioplumas ar užmaskuoti savanaudiški interesai? Teismu pakvipęs Sporto arenos valdytojo konkursas negali nekelti ir tokių klausimų.

Tikriausiai – tai įsisenėjusių ligų pasekmė. Savivaldybėje galima būtų atrasti dar ne vieną alfonsizmo-šimkizmo virusu pažeistą struktūrą ar žmogų.

Kas galėtų paneigti, jog Liepų gatvėje neveikia per dešimtmečius kurta ir ištobulinta korupcijos sistema, kuri dėl mūsų visų abejingumo ir susitaikėliškumo niekaip neatsiveria tam tikroms tarnyboms? Mat reikia, kad kas nors pats įkliūtų, prarastų budrumą arba – kaip dažniausiai būna – su kuo nors ko nors nepasidalintų. Tada atsiranda neva geradarių, kurie išdrįsta atskleisti, kas, kaip, su kuo. Nors ne visuomet ir tai padeda. Net specialiosios tarnybos kartais stebuklingai paslysta ant procedūrinių subtilybių, ir įtarimai ar bylos subliūkšta.

Kartais prie to prisideda ir įtakingų ar galingų užtarėjų dėmesys ir rūpestis. Viskas labai paprasta: tu – man, aš – tau. Po to kai kam belieka diagnozuoti priklausomybę. Nuo dovanų, pagarbos, įžūlumo. Ir jokie dievai baltais chalatais tokiems nebepadės. Padorumo skiepų nėra.

Suprantama, kai yra žmonių, itin suinteresuotų vien savo grupuočių reikalais ir uždarbiais, miestas gali ir toliau stebinti nušiurusiais namų fasadais, duobėtomis gatvėmis, išklerusiais šaligatviais, šiukšlynais pačioje miesto širdyje.

Šiandien yra nuostabi priežastis pateisinti neveiklumą: baisi krizė pradangino išteklius. Tačiau juk panašūs šaligatviai, duobėtos gatvės ir šiukšlynai akis badė ir prieš kelerius metus, kai sunkmečiu dar niekas negąsdino. Kai buvo pakankamai pinigų, tik jie didžiuliais kiekiais nusėsdavo labai labai brangiuose projektuose.

Visada – ir kai siautėja krizė, ir kai nuotaiką kelia pinigų perteklius – reikalinga švari politinė valia ir moralinė atsakomybė. Pastarosios jokie prokurorai pareikalauti, deja, negali. O jos labiausiai šiandien ir trūksta. Visur. Ne tik tarp politikų ar biurokratų.

Padorumas – ryškiausias šių laikų deficitas.