Iš tautinių genijų galvų nesiliauja trykšti įvairiaspalvės idėjos, kaip iš užsienio į šią ašarų pakalnę parboginti kuo daugiau emigrantų.

Kai kurie politinės debesijos gyventojai tai ėmė laikyti net strategine valstybės užduotimi. Juk pas mus nebeliko nė tų trijų milijonų, kaip giedama bebalsiame krepšinio himne, kurį visi iki šiol laikė nacionaliniu statistikos etalonu. Šioje namalonioje situacijoje nelabai dera traukti ir „Aš tikrai myliu Lietuvą“, nes ta deklaruota statistinė imtis tapo nebepatikima.

Žodžiu, Maironio, A.Kubiliaus ir J.Erlicko šalis liko ne tik be gyventojų, bet ir be dainų.

Tačiau ką siūlo apmokami strateginių planų, koncepcijų ir kitokio tauškalų jauko kūrėjai, mąstantys apie tai, kaip iš airijų ir norvegijų grąžinti tautiečius į širdžiai mielas etnines paraštes? Gal sugrįžtančiųjų minios sulauksime pamasinę tūkstančio litų minimalia alga, kurią kilniaširdiškai siūlo naujoji valdžia? O gal bedarbio pašalpa iki 600 litų? Arba parypavimais apie sutartines, tautines juostas ir Didžiosios kunigaikštystės, besidriekusios iki Juodosios jūros, praeitį?

Tačiau kad visos tos genialios vilionės suveiktų šiais kosmopolitizmo ir tarptautinės gerovės laikais, gali tikėtis tik surambėję naivuoliai, kurių namus vis dar tebešildo vaidilučių kūrenama šventoji ugnis. Arba tiesiog apsimetėliai.

Daugeliui kiemsargių tiek džiaugsmo suteikusią minimalią algą lyginti su Vakaruose gaunamu minimaliu darbo užmokesčiu yra lyg Vilnių statyti į vieną gretą su Londonu. Tik bent jau čia nereikia žydrųjų fantazijų, – tai būtų tas pats, kas mūsų sostinę prilyginti Židikams. Pagalvojantiems apie grįžimą tikrai nereikia tokios algos. Kaip ir tautinių juostų ar raliavimų etnografine dūdele. Pripažinkime tiesiai: emigrantams mes apskritai neturime ką pasiūlyti, išskyrus tariamą širdies šilumą ir politines bakchanalijas. Net dvigubos pilietybės įstatymas mūsų parlamentiniam talibanui iki šiol atrodo klaiki šventvagystė.

Todėl emigrantai negrįš, kad ir kaip to norėtų tariami patriotai ar naujosios nomenklatūros augintiniai.