Empatijos vakcina

Toks force majeure nekelia džiaugsmo, tačiau stebint reakcijas į naująją realybę atrodo, kad pas mus esama gerokai didesnių ir senesnių problemų nei naujasis virusas. Medikams dar trūksta vakcinos nuo viruso, o švietimo bendruomenei stinga gebėjimo blaiviai vertinti šią ypatingą situaciją.

Per nuotolines pamokas neįmanoma prisibelsti iki paauglių pilkųjų ląstelių, pažadinti jų sveikos konkurencijos, ką jau kalbėti apie discipliną, sako mokytojai. Kitoje barikadų pusėje esantys tėvai elgiasi it sofos lygos treneriai – reikalauja gerų rezultatų, tačiau ką galima išaiškinti balvonui, kuris kada nori įsijungia kamerą, kada nori – mikrofoną, o dažniausiai turi ūpo tik staipytis ar graužti obuolį išsidrėbęs priešais ekraną? Nors kiekviena stovykla savaip teisi, abi daro tą pačią pavasarinę klaidą: kalbėdamos apie ugdymo procesą moksleivius laiko ne pagrindiniais jo dalyviais, bet įrankiais.

Tai, kad vaikams pandemija yra keliskart didesnis išbandymas nei suaugusiesiems, šiandien kalba tik psichologai ir psichiatrai.

Apie vaikus, tiesą sakant, negalvoja niekada. Trečią dešimtmetį apie Lietuvos švietimą diskutuojama tarsi sprendžiant matematikos uždavinius – skaičiuojamos pedagogų algos, kontaktinės valandos, cukraus apyvarta mokyklų valgyklose, šimtukai ir PISA rodikliai. Pandemija naratyvo nepakeitė. Tai, kad vaikams pandemija yra keliskart didesnis išbandymas nei suaugusiesiems, šiandien kalba tik psichologai ir psichiatrai. Dėl karantino apribojimų mokiniai jau neteko gražiosios vaikystės dalies – nerūpestingumo, galimybės megzti naujus santykius ir aiškintis dėl senų, o būsimieji saboniai ar čiurlioniai – lankyti šokio, muzikos, dailės užsėmimus, treniruotes. Vaikų gyvenimas, įspraustas į aiškius darbo ir laisvalaikio rėmus, staiga tapo bekele, kuriai įveikti reikia ne tiek žinių, kiek valios. Nors dalis tėra vakarykščiai pradinukai, iš jų reikalaujama studentiškos motyvacijos, aktyvaus dalyvavimo pedagogų rengiamose neįprasčiausių virtualių mokymo priemonių varžybose. Pastarosios, mokykloms pripirkus planšečių ir kompiuterių, atrodo, tiesiog nebegali nevykti.

Stabdydami viruso plitimą, kaip įmanydami saugome labiausiai pažeidžiamus asmenis – senjorus, sergančiuosius lėtinėmis ligomis, medikus. Ar ne metas šį sąrašą papildyti ir tais, dėl kurių apskritai verta kovoti su virusu? Papildomų lėšų tam nereikės – pakaks tik šiek tiek daugiau empatijos.