Aplinkybių prispirti ryžtis didžiausiai istorijoje ES plėtrai šio bloko senbuvių politikai kalbėjo apie dviejų greičių Europą – savotiškus klubus, į kuriuos būtų priimama tik už atitinkamus nuopelnus, matuojamus labai konkrečiais ekonomikos rodikliais. Tokios kalbos, laimei, užgeso, tačiau akivaizdu, kad elito ir pakraščio plebėjų Europa egzistuoja. Tik matuojama ji ne ekonominiais rodikliais, ne buvimo ES nare stažu – veikiau vertybėmis.

Šių dienų informacinėje erdvėje galime puikiai matyti, kaip šis susiskirstymas atrodo realybėje. Plebėjų stovykloje – naujieji putinofilai, tarp kurių išvysime pietų slavus, mažąja Vladimiro Putino kopija vadinamą Vengrijos premjerą Victorą Orbaną, retsykiais šmėžteli prancūzų ir italų šešėliai, užsuka senamadišką neutralumą bandantys propaguoti suomiai. Jei su šia kompanija lygintume elito atstovus, ryškių skirtumų nerastume – priešingu atveju juk paprasčiausiai nebūtume prie vieno standarto prisiderinę savo nacionalinių įstatymų, nerinktume bendro parlamento narių, neprekiautume vienodo ilgio agurkais. Atvirkščiai: dėl savo lingvistinio išskirtinumo, meilės žemės ūkiui, bendro karaliaus ir gyvenimo sovietinio lagerio patirties su vengrais rastume daugiau panašumų nei su serais iš ūkanotojo Albiono. Kas atsitiko, kad ūmai iš taško žemėlapyje virtome šalimi, kuri sako tai, ko nedrįsta kiti, kovoja dėl svetimos valstybės teritorijų, aukoja savo ekonominius interesus neturėdama atsarginio plano?

Atsakymai, matyt, užkoduoti istorijoje. Tai ne tik 1940-ųjų birželis, bet ir gerokai vėliau, kad ir 1997 m. liepa, kai Lietuva buvo palikta už ES durų kaip nepakankamai pažangi kandidatė. Anuometės valdžios frazė "darysime viską, kad ES negalėtų mūsų nepriimti" atspindi ne tik pastangas perimti kur kas svarbesnį dalyką nei ES teisė – vertybę, dėl kurios 1957 m. ir prasidėjo jos istorija: užtikrinti taiką Europoje. Tad šia prasme drąsiai galime kalbėti apie du ES klubus, nes esame prestižinės stovyklos nariai – Europos elitas.