Padarė.
Išdidžiai užvėrėme sieną ir įtikėjome, kad oras iš balionų bus išleistas, o ana pusė už sienos ims giedoti mūsų himną. Iš anksto daug kas džiūgavo panašiai, kaip tais laikais, kai buvo reiškiami protestai prieš Astrave statomą AE: parodysime tiems svolačiams!
Na, parodėme – rūkstantys AE kaminai šiandien matomi iš sostinės bendrabučių. Tada jau imta inkšti, kad tai graudžiausias pastarųjų laikų mūsų tautinės užsienio politikos pralaimėjimas.
Dabar fanaberijos ruletė apsisuko, ir turime analogišką klaikaus absurdo situaciją, kai Lietuvos verslas kaimyninei diktatūrai turės dar ir sumokėti už mūsų pačių sankcijas. A. Lukašenka vograuja, kad uždarė 1,8 tūkst. vilkikų. Mūsiškiuose rugiuose prie bedugnės girdime Ingos balsą, kad tik 280. Už kiekvieno stovą teks ploti 120 eurų per parą. Nesunku suskaičiuoti, jog šita situacija mūsų verslui, gal ir norėjusiam uždirbti apeinant sankcijas, kainuos milijonus, sumokėsimus į Baltarusijos biudžetą.
Užuot gaudę ir korę ant stulpų kontrabandininkus, užuot ieškoję kyšininkų muitinėje ir sienos apsaugoje, užuot 15-ai metų sodinę cigarečių prekeivius ar kontrabandą rūkančiuosius, ėmėmės geopolitinio demaršo ir dabar mokame už savo pačių emocijas beigi bukumą.
Tačiau ir tai ne riba. Dar viskas durniau atrodo, kai dėl tų skraidančių kontrprezervatyvų raginama kreiptis į JAV, D. Trumpą, į EK, o Lenkijai virkaujama, esą atvėrusi sieną baltarusiams ji elgiasi nedraugiškai, ir dabar jau G. Nausėda turėtų daryti spaudimą K. Nawrockiui.
Kokių dar absurdų padiktuos mūsų pačių bejėgiškas ribotumas, fanaberija ir galvų tuštybė, verčianti kautis ne su priežastimis, o su pasekmėmis?
(be temos)
(be temos)