Kaip kitaip vertinti tą faktą, kad nemari sovietinė bukaprotybė uždraudė į koncertą kviečiančius "Iron Maiden" plakatus? Niekur pasaulyje jie neužkliuvo, bet tik reikėjo šiai grupei pasireklamuoti Marijos žemėje, ir še tau – paaiškėjo tai, kas niekur nepaaiškėja: tie plakatai esą gąsdina vaikus.

Todėl institucinėje sąmonėje ir gimė "tvarus" verdiktas: uždrausti ir nuimti.

Jei ir toliau vadovausimės cenzorių valia, tai reikėtų kuo skubiau uždrausti kruviną lietuvių liaudies pasaką apie vištytę ir gaidelį, apie Sigutę, kurią pamotė norėjo gyvą sudeginti, taip pat aplieti benzinu ir supleškinti brolių Grimmų knygas, nes ragana norėjo gyvus iškepti ir suėsti Jonuką ir Grytutę. Charles Perrault su savo vilko praryta Raudonkepuraite apskritai turėtų būti visiems laikams uždraustas, o jo giminaičiai pas mus paskelbti personomis non grata.

Kokią čia dar mėnulio fazių melodiją būtų galima sugroti, pritariant balalaikai?

Tačiau ponuliai turbūt pamiršo, kad Lietuvoje žodžio ir saviraiškos laisvę garantuoja Konstitucija, o Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis šalies teritorijoje draudžia cenzūrą.

Pagaliau ne taip jau sudėtinga suvokti ir tai, jog sovietinio vergo savimonės išvarginti skundų rašytojai užsimojo daryti tvarką ne dėl vaikų, o todėl, kad tiems skundikams apskritai atgrasi Vakarų kultūra, į kurią Lietuva taip sunkiai slenka ketvirtį amžiaus. Tiems tipams ausyse vis dar skamba Muslimas Magomajevas ir Josifas Kobzonas, kurių daiginta bolševikinė antikultūra ir šiandien verčia deklaratyviai baisėtis viskuo, kas ateina iš Vakarų.

Įsivaizduokime, kaip mūsų šalį po tokio akibrokšto savo koncertuose šlovins pasaulinius turus rengiantys "Iron Maiden" muzikantai: visko bijanti, buka ir apgailėtina postsovietinė šalis, kurioje paminta net saviraiškos laisvė. Matyt, to tie skundų rašinėtojai ir siekia.