Šis mėnuo turtingas dėmesį traukiančių renginių: Maskvoje vyks "Eurovizijos" dainų varžytuvės, Lietuvoje jau prasidėjo LKL finalai, bus prezidento ir europarlamentarų rinkimai, nepatenkintųjų paradai ir daugybė kitų spalvingų incidentų.

Dėl "Eurovizijos" viskas aišku. Mus tenkins bet kuri iškovota vieta imtinai nuo antros iki penkiasdešimtos. Diskvalifikacija irgi geriau negu pirma vieta. Imti šeštas ir tryliktas vietas esame įpratę, išmokome džiaugtis ir prizinėmis vietomis skaičiuojant nuo galo. Visos vietos geros, nes bet kokiu atveju neliksime nepastebėti, ypač airių publikos. O štai pirma vieta būtų galvos skausmas, nes po metų tektų "Eurovizijos" dainavimo varžytuves rengti Vilniuje. Ir arkliui aišku, kad susimautume ir apsijuoktume prieš visą spindintį pramogų pasaulį. Nes jei šiemet nesugebėjome padoriai Vilniuje suorganizuoti Europos kultūros sostinės renginių, kurie orientuoti į neišpaikintą kultūringą publiką, tai baisu pagalvoti, kaip nusviltume rengdami tokį kupiną blizgesio ir pompastikos šou. Ypač po Maskvos, kur pompastika bei blizgesys yra norma ir kasdienybė.

Jei "Eurovizijai" būtų rengiamasi tokia pat "otkatine" tvarka kaip kultūros sostinei, tai pinigų pakaktų tik atidarymo saliutams ir organizatorių komandiruočių pinigams. Visus pasirodymus tektų rengti atvirame ore, kur nors Kalnų parke, be jokių prabangių apšvietimo lempų, pasitelkus laužo šviesos efektus. Žinoma, taip daug gražiau, bet eurovizinė Europa to nesuprastų. "Eurovizija" apskritai nieko bendra su grožiu neturi, į tą festivalį vykstama pasitikrinti, ar tave gerbia kaimynai. Tikėkimės, kad Sasha Son(g) supranta, jog nereikia persistengti – vis dėlto krizė. Šemeta vis tiek neduotų nė lito Vilniaus "Eurovizijai".

Šiek tiek daugiau azarto yra tradicinėje akistatoje ant sporto arenų parketo prasidėjusioje LKL superfinalo serijoje, kur vienuoliktus metus iš eilės kaunasi Kauno "Žalgiris" ir "Lietuvos rytas". Atrodo, ir šiemet nepavyks iki galo išsiaiškinti, kuris miestas šaunesnis – Kaunas ar Vilnius. Kad ir kuri ekipa iškovotų čempionų žiedus, vis vien kiaurus metus internete sirgaliai vieni kitus pravardžiuos kaimiečiais, lenkais, albanais, portugalais ir visokiais kitokiais garbę bei orumą įžeidžiančiais epitetais. Per internetą išsiaiškinti, kuri pusė yra šaunesnė, – neįmanoma. O policija aiškintis vyriškai neleidžia. Plūstantis prie kompiuterio padėtis tampa tarsi šachmatuose – patas. Tik elektros ir akių gadinimas rietis per atstumą. Dantų protezų, ramentų ir gelio nuo sumušimų gamintojai būtų nieko prieš, jei bent kartą policija leistų kauniečiams ir vilniečiams, išsiaiškinti kieno viršus.

Žiūrovams, kurie krepšiniu domisi tik epizodiškai arba yra neutralūs sirgaliai ir palaiko tuos, kurie vienose ar kitose rungtynėse žaidžia gražiau, – nei šilta, nei šalta, kuri virtualaus dipolio ekipa nugalės. Pavarčius pastarųjų savaičių spaudą, peršasi mintis, kad dviejų dienraščių savininkams ir redakcijų kolektyvams šiuo metu ne LKL finalai pirmoje vietoje. Mūsų žiniasklaidos didieji labiau rūpinasi Grybauskaitės reitingais. Vieningai pluša negailėdami jėgų, kad tik viskas nesibaigtų pirmuoju rinkimų turu. Nors arenose šių dienraščių logotipai švysčioja ant nesutaikomų varžovų marškinėlių, už aikštelės jie dirba petys į petį suvienyti prasmingo devizo: "Lietuvos prezidento rinkimai 2009: bet kas, tik ne Grybauskaitė!"

Prieš porą mėnesių atrodė, kad prezidento rinkimų taupymo sumetimais galima nė nerengti – vis vien laimės komisarė iš Briuselio, turinti septyniasdešimtprocentį palaikymą. Naujausios apklausos skelbia, kad Grybauskaitės reitingas nusmuko iki penkiasdešimt trijų procentų padalos. Arba į reitingus įsimetė krizė, arba mūsų įtakingoji spauda dirba pavyzdingai. Viskas dėl azarto, dėl to, kad niekas nesibaigtų sulig pirmu raundu. Kuo toliau, tuo įdomiau. Mūsų šalyje įmanoma iš labai aukštai kristi labai žemai. Daug laiko tam nereikia, ypač kai tau sutartinai padedama.

Kad bus prezidento rinkimai, galima numanyti, nes šen bei ten mieste mėtosi Butkevičiaus (ne Audriaus) reklaminiai lankstinukai. Tokie gražūs, spalvoti ir apie nieką. Dar galima kasdien per televizorių gyvenimo būdo žurnaluose išvysti neagitacinių laidų apie Prunskienę, jas žiūrint gali susidaryti įspūdis, kad ji geras žmogus. O savaitgalį poilsiaudamas Druskininkuose mačiau pakabintą plakatą su pagal protokolą besišypsančia Grybauskaite. Žodžiu – rinkiminė kova dėl prezidento posto virte verda.

Visai kitoks kautynių dėl europarlamentarų kėdžių vaizdelis. Visiškas štilis. Iki rinkimų liko kelios savaitės, partijos gavo numerėlius, tuoj prasidės agitacija. Tiksliau agitacijos simuliacija. Vis vien visi supranta, kad rinkėjai (jei tokių ateis balsavimo dieną) rinksis ne pagal programas (kurias vargu ar bent kas antra partija sugebės pasirašyti), o pagal mėnulio fazę.

Nes kai lauke taip gražu ir reikia sodinti bulves, negi skaitysi rinkimų programas. Tegu siunčia antrai kadencijai į Briuselį tuos pačius, vis tiek niekas nepasikeis, kiekvienam savo krizes pačiam teks iškentėti. Jau geriau eiti šventiškai pasipuošus mitinguoti – su profesinėmis sąjungomis, su menininkais, su troleibusų vairuotojais, su studentais, veterinarais, šungaudžiais, gaisrininkais, drabužininkėmis, ledų pardavėjais, kojinių adytojais, dviratininkais. Su kuo dar? Ar dar liko tokių, kurie nemitingavo?