"Kiek ponų… Kokie jie visi gražūs..." – nori nenori sukasi galvoje Jono Biliūno Juozapotos žodžiai.

Jiems dabar viskas labai rūpi: ir Lietuva, ir verslininkai, ir darbininkai, ir šeimos, ir vaikučiai, ir senoliai. Jie kyla į kovą su neteisybe, jie žada rūpintis gyvenančiais kaime ir miestų daugiabučiuose, meną, muziką ir visą kultūrą kuriančiais, ligų kamuojamais, lengva ranka stumdo skaičiukus įsivaizduojamose valstybės biudžeto eilutėse ir demonstruoja žodinį dosnumą. Ypač tiems, kurie to dosnumo labiausiai ir trokšta. Negi gaila?

Ponų ir ponių žydėjimo metas dabar – rinkimų kampanija.

Gražūs, rūpestingi ir uolūs be galo be krašto ponai ir ponios iki spalio 11-osios.

Tie, kurie jau mėgaujasi Seimo duona, stoja lygion greton su tais, kuriems tai – dar tik rožinė svajonė. Tik stebina, kad jų visų pažadai – kone žodis žodin. Lyg kas būtų draudęs Seiman išrinktiesiems vieną, dvi, tris ar net daugiau kadencijų įgyvendinti visus tuos pažadus rinkėjams ir kilstelėti Lietuvą ant aukštesnio laiptelio. Bet pro Seimo rūmų langus kiti keliukai ima matytis, langai sandarūs – rinkėjų aimanų negirdėti. Tikrai kita dimensija, ne purvo Lietuva.

Kuo arčiau spalis, tuo labiau tie gražūs ponai ir ponios lipa lauk iš interneto platybių: kas palei gatvę gaudo žmones, neva nacionalinę tautos apklausą daro, lyg patys čia negyventų ir nežinotų, kas aplink darosi, kas į didžiausius atlaidus skuba, kas netgi sveikas kojas turėdamas neįgaliojo vežimėlin sėda – kad tik visi matytų, jog tik paskui aukso vertės kryžiuku balsavimo biuletenyje pažymėtų. Ponų ir ponių žydėjimo metas dabar – rinkimų kampanija.

Tiesa, jei netyčia pamiršote, J.Biliūno apysaka vadinasi "Liūdna pasaka".