Protingi politikai mokosi iš svetimų klaidų, ne visai protingi – iš savų. Politinių laikrodžių rodyklei artėjant prie rinkimų kampanijos starto valandos, Seimas ir Vyriausybė vis pademonstruoja priklausantys veikiau pastarajai kategorijai. Desperatiškai taisydami kadencijos pradžioje padarytas klaidas politikai linksta daryti naujų.

Kad laikraščiai – ne dešros ar batai, todėl žiniasklaidos verslo įmonių produktams reikėtų skirti mokėti mažesnius PVM, ponai politikai, regis, suprato. Gaila, kad tam prireikė daugiau nei trejų metų, per kuriuos su sunkumais teko susigrumti ne tik žinių sklaidos milžinams, bet ir periferijos nykštukams, spėjusiems panirti į gilią komą.

Tačiau nulipę nuo vieno grėblio valdžiažmogiai taikosi užminti naują. Vyriausybė užvakar prakaitavo svarstydama Darbo kodekso pakeitimus, pateikdama juos kaip panacėją šalies verslui.

Atlaisvinti terminuotų darbo sutarčių suvaržymai, daugiau galimybių sumažinti išeitines išmokas, įteisinti galimybę sudaryti terminuotas darbo sutartis nuolatiniam darbui, palengvinti darbuotojų atleidimo sąlygas, šiek tiek sumažinti administracinę naštą – šios ir kitos priemonės, numatytos naujojoje Darbo kodekso redakcijoje, – joks stebuklas. Apie tai, kas labiausiai trukdo dirbti, verslininkai jau pavargo aiškinti: didžiausia kliūtis – milžiniška mokesčių našta, o ne pretenzingi darbuotojai, kuriais neįmanoma atsikratyti.

Naujų darbo vietų sukurti labai paprasta, kaip tvirtina emigrantai, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar Ispanijoje įkūrę savo automobilių servisėlių, kirpyklų, kepyklų, sukūrę darbo vietų sau ir kitiems.

Mažai reikalavimų, popierizmo ir mokesčių lengvatos ir – labai svarbu – nuspėjami valdžios veiksmai keičiant sąlygas verslui – apie jas pirmiausia galvoja verslus žmogus, o ne apie galimybę atsikratyti darbuotojų, kuriuos juk ir samdo pirmiausia turinčius reikalingą kvalifikaciją ir tam, kad panaudotų jo sugebėjimus, o ne kad atleistų.

Tačiau valdžiažmogiams kažkodėl atrodo kitaip. Lietuva baigia išsivažinėti, tėvynėje "nurašyti" ir veltėdžiais išvadinti bedarbiai svetur virsta klestinčiais verslininkais ar bent stropiais samdomaisiais darbuotojais, bet mūsų politikams kažkodėl atrodo, kad vos atsikratys visų 65 metų sulaukusių darbuotojų, Lietuvos verslas pasijus it deguonies kaukę gavęs astmatikas.

Toks siūlymas dvigubai absurdiškas jau vien dėl to, kad darbo rinkoje seniai klesti natūralioji atranka ir jokio produkto nesukuriančių, bet piktybiškai darbo vietą užimančių senjorų šalies įmonėse reikėtų gerokai paieškoti. Jie arba augina daržoves išsaugotuose kolektyviniuose soduose, augina savo persidirbusių vaikų vaikus arba sugeba įsilieti į darbo rinką užsienyje.

Maža to, Vyriausybė siūlo sprendimą, akivaizdžiai prieštaraujantį vienai pagrindinių Konstitucijos nuostatų. Kada ir kuris teismas pripažins, kad tokia Darbo kodekso pataisa leidžia diskriminuoti asmenį dėl amžiaus, matyt, tik laiko klausimas.

Gerą gumbą kaktoje trins ir patarėjai, pasiūlę premjerui susieti šį verslui esą gyvybiškai svarbių pakeitimų paketą su minimalios mėnesio algos (MMA) didinimu. Akis už akį, dantis už dantį – tai ne tik akmenyje iškalto Mesopotamijos valdovo kodekso teiginys, taip sako ir nerašytos mafijos taisyklės, smulkiųjų šešėlinių pasaulio atstovų gyvenime virstantis paprasčiausiu "aš – tau, tu – man".

Kita vertus – kuo čia stebėtis. Juk premjeras aiškiai parodė, kad jam svarbiausia – ne sukurti geresnes sąlygas verslo plėtrai, leisti steigti daugiau darbo vietų ir įdarbinti daugiau jaunų žmonių. Svarbiausia – prieš rinkimus numesti po kaulelį į abi barikadų puses – darbdaviams ir profsąjungoms, įkyriai zyziančioms dėl MMA didinimo.