Gyvenimas pagal instrukcijas

Na, bet vyresniosios kartos išankstiniai nusistatymai prieš tokius dalykus kaip tatuiruotės, naktinio gyvenimo kultūra ar kiek kitoks aprangos stilius dar visai suprantami. Kai ilgus metus gyveni visai kitokios ideologijos, gan homogeniškoje visuomenėje, o dar nuolatinės propagandos fone, nėra taip jau lengva atverti akiratį ir net pagalvoti, kad gali būti ir kitaip, nei esi išmokęs. Bet štai kas darosi palyginti jauniems žmonėms, kuriems nei valstybės sienų, nei akių niekas neuždarė, sunkoka suvokti.

Kai žiūri ne pro žinojimo į priekį akinius, tai ir matai dalykus tokius, kokie jie yra.

Bent jau mane stereotipiškas mąstymas visuomet siutino. Gal dėl to, kad dažnokai susiduriu su visiškomis šių įsitikinimų priešingybėmis, vis vien kenčiančiomis nuo rūsčių žvilgsnių tų, kurie jų nė nepažįsta. Na, pavyzdžiui, pamestą piniginę su nemaža suma grynųjų man yra grąžinęs romų tautybės vaikinukas. Bičiulis, kurio didesnę kūno dalį dengia tatuiruotės, o spintoje – vien juodi drabužiai, yra toks minkštaširdis ir linksmuolis, kad turbūt jam pirmam patikėčiau prižiūrėti savo vaikus, jei jų turėčiau. Su tais, kurie kasdien pluša sporto salėje ir gali didžiuotis langeliais ant pilvo, esu diskutavusi apie "Brexit", Renesanso dailininkus ir bitnikų kultūrą. Pažįstu ne vieną ir ne dvi moteris, skalpeliu pasidailinusias krūtinę ar veidą, kurios ir nuostabios mamos, ir rūpestingos žmonos, ir pinigus uždirba pačios, nelaukdamos išmaldos iš vyro.

Ir atvirkščiai. Didžiausios padugnės, kokius asmeniškai teko sutikti – intrigantai, išdavikai ir melagiai – buvo labai išoriškai patrauklūs. Nesikeikė, kvepėjo skalbinių minkštikliu, gražiai šypsojosi lygiais išbalintais dantukais. Bet tai visiškai netrukdė jiems skaudinti aplinkinių, naudotis kitų patiklumu ir lipti per kruvinai nuspardytas galvas. Tie vaikinukai, tikri kiekvienos mamos žento idealai, mosuodavo prieš savo mylimąsias kumščiais ar vienu metu rimtus santykius užmegzdavo su keturiomis naivuolėmis. O trapios ir kuklios mergaitės dėdavo nuo savo princo į kojas vos tik apmažėjus jo banko sąskaitos turiniui.

Nežinau, gal čia tik man taip sekasi. O gal, labiau tikėtina, kai žiūri ne pro žinojimo į priekį akinius, tai ir matai dalykus tokius, kokie jie yra. Gyvenimas būtų labai paprastas, jei jame galiotų instrukcijos. Jei ant žmonių, it ant kokių buitinės chemijos priemonių butelių, būtų etiketės, įspėjančios vengti kontakto su akimis, oda ar kvėpavimo takais. Egzistuotume sau ramiai, saugiai ir nuobodokai. Tačiau taip nėra ir vargu ar kada bus. Žinoma, esama tokių, kurie taip smarkiai nori būti teisūs, kad prikergia kitiems, dažnai net nepažįstamiems, nesamų savybių, kad tik tą savo teisumą sau įrodytų. Bet, kad ir kaip suksi, tiesos tai nekeičia – nei į vieną, nei į kitą pusę.

Nepriklausomai nuo to, ką apie juos šnabždasi už nugaros, žmonės toliau gyvens savo gyvenimus. Kai kurie elgsis nedorai – taip, kaip iš jų ir tikimasi. Tačiau kartu bus ir imigrantų, užuot kaulijusių pašalpų, kuriančių sau gerovę svečiose šalyse, startuojančių nuo tokių darbų, kurių neapsiima išpuikę vietiniai. Bus porų, susipažinusių kur nors naktiniame klube ir sukuriančių gražias šeimas, auginančių dorus vaikus. Bus be tėvų meilės, kone gatvėje išaugusių ir daug klydusių paauglių, kurie vieną dieną taps pavyzdžiais tūkstančiams ar net milijonams. Ir dar bus kitokių. Iki šlykštumo saldžių ir mokančių mielai pakalbėti, bet viso labo siurbiančių naudą iš svetimų babyčių, ir ne tik jų. Nes taip jau yra, kad, nepaisant skausmo, kai tave laiko blogesniu, negu esi, vis vien daugiausia praranda būtent tie, kurie mąstyti geba tiktai pagal instrukcijas.