Antai reikšdami nepasitenkinimą tradicinėmis mokyklomis pakaunėje privačią bendrojo lavinimo ugdymo įstaigą įkūrė gamtos ir dar bala žino ko mylėtojai. Kas jie, nežinia, nes prisistato tik direktorė, raginanti pavyzdžiu imti šviesuolį Vidūną (ji turbūt nežino, kad šviesuolis buvo Vydūnas) ir žadanti ugdyti abu smegenų pusrutulius.

Gal ir gerai, kai tėvai gali rinktis, bet vargas tau, Lietuva, jeigu mokyklas kuria, joms vadovauja ir vaikus moko tie, kurie patys bent jau rašyti lietuviškai neišmokę.

Tik ar bereikia mokėti rašyti lietuviškai? Juk dar viena nauja mada – tarptautinis bakalaureatas (IB), pasaulinė ugdymo programa, kur viskas – anglų kalba. Viena šviežiai iškepta privati mokyklėlė jau suskubo girtis esanti IB mokykla. Prestižo besivaikantiems tėveliams tai dar vienas masalas, o iš tiesų ta įstaiga dar tik pradėjo ruoštis, kad galėtų siekti tarptautinės programos akreditacijos. Laisva valia rinktis, tik ar lietuviškai savo vaikams nebeturime ko pasakyti? IB baigusieji neslepia, kad programa labiausiai naudinga stojant į užsienio universitetus. Ar bekylanti IB epidemija reiškia, jog norime, kad visi jaunuoliai išvažiuotų studijuoti užsienin?

Ramiau bent dėl to, kad katalikiškų mokyklų vajus atslūgo. Niekam ne paslaptis, kad pakabinus virš durų iškabą "katalikiška" bandyta išsaugoti ramią stagnaciją nuo 1 iki 12 klasės. Dabar katalikiškos liko tos, kurios tikrai to norėjo.

Galima tik paspėlioti, ar garsas apie aukštą lygį Vilniaus licėjuje turėjo įtakos, bet "licėjus" ėmė rastis ir savivaldybių įsteigtų, ir privačių mokyklų iškabose. Kas ten kitaip? Turbūt tik patys iškabų kabintojai žino, gal net nepasidomėję, kad ne vieną amžių licėjai buvo jau ūgtelėjusio jaunimo aukštesnio mokymosi lygio įstaigos. Dabar gi į licėjus kviečiami ir priešmokyklinukai.

Nepaisant išradėjų išradingumo, baigę mokyklas jaunuoliai blaškosi nežinodami, kur dėti į galvas sukimštas žinias, nes mokykloje tai buvo svarbiausia.