Išspręsk mano problemas ir aš būsiu tavo(?)!

Pamenu, kaip gyvenimo epizodu, kai ilgokai ilsėjausi nuo santykių, pažįstamas užklupo netikėtu klausimu: "O tai kodėl tu neturi vaikino?" Atsakiau kažką apie tai, kad greičiausiai nebe tas amžius ar pasaulėžiūra, kai berno reikia, nes visos draugės jau turi, ar tam, kad dirbtų kaip koks namų apyvokos rakandas – išneštų šiukšles ir "Kurmį" supiltų. Kad įsipareigočiau žmogui, neišvengiamai reikėtų eiti dėl jo iš proto ir dar, kad jausmas būtų abipusis. Pamenu, pažiūrėjo tuomet į mane tas vyrukas su tokia tyra nuostaba dėl šio mano įžūlumo, lyg būčiau prie stalo ėmusi karpytis kojų nagus. Užbėgdama spekuliacijoms už akių pasakysiu, kad noras visiškai realus ir išsipildantis, kai duodi tam laiko ir pats netrukdai vystytis įvykiams. Bet šį kartą ne apie mane ir netgi ne apie pertraukas nuo santykių.

Labai daug žmonių, ypač merginų, tobulą antrąją pusę kažkodėl įsivaizduoja kaip garsųjį poną Properį iš reklamos, dantimis baltesniais už ką tik iššveistą unitazą. Tai toks dangaus siųstas gelbėtojas, kuris įlėkęs į jūsų gyvenimą it viesulas imsis remontuoti seniai vyro nemačiusius namus, dirbs asmeniniu psichologu ir padės susikalbėti su dar isteriškesnėmis draugėmis, kasdien vežios į darbą, nes per savo 30 metelių vairuotojo pažymėjimo dar nesugebėjote gauti. Fantazuotojos nė nežino, kokia muzika tam ponui Properiui turėtų patikti, į kokią šalį nukeliauti jis svajos, užtat jam dar nepasipainiojus kelyje jau aišku – jo rankose iš naujo atgims senoji komoda, o pačiai niekada nebeteks fiksuoti elektros skaitiklio rodmenų.

Nė nežinau, nuo kurio šio mąstymo, kai pagrindinis prioritetas vertinant potencialų jaunikį yra jo gebėjimas spręsti mylimosios problemas, trūkumo pradėti. Visų pirma, na, atvirai, kokio velnio tam sėkmingam ir susitupėjusiam vyrui reikalinga mergina nelaimė? Man atrodo, tos amžinos aukos žavi nebent labai silpnus vyrus, bijančius, kad moteriai, kuriai viskas gyvenime gerai, bus visiškai neįdomūs ir nereikalingi. Kitas dalykas, jei iš pradžių ir smagu pabūti riteriu, vėliau antrosios pusės negebėjimas įveikti elementarių kasdienių užduočių ima versti abejoti, ar turi merginą, ar mažametę dukrą. O ir šiaip, namai ir artimas žmogus tarsi turėtų būti ramybės uostu. Vieta, kur po ilgos dienos nusimeti šarvus, atsiguli į pilną putų vonią ir kalbiesi apie žvaigždynus, o gal iš viso tiesiog mėgaujiesi tyla. Ir tikrai niekam nesinori, dar nespėjus įžengti pro duris, išgirsti: "Pratrydo mano katinas, nuvežk pas veterinarą."

Nesupraskite manęs neteisingai, tikrai nieko blogo, kai du mylintys žmonės vienas kitam, reikalui esant, padeda – netgi smagu išlyginti mylimojo marškinius ar supilti langų skystį į savo merginos automobilį. Tačiau tai tėra priedai, kurie jokiu būdu neturėtų tapti faktoriais, kuriuos įvardijame, kai kas nors paklausia: "O už ką tu jį myli?" Nes nieko nėra gražiau nei du su savo gyvenimus puikiai besitvarkantys žmonės, kurie vienas kitą motyvuoja rytoj pavaryti dar geriau, savarankiškai. Kurie vakarais dalijasi svajonėmis ir tikslais, o ne buitinėmis bėdomis. Tie, kurie pasirenka būti kartu ne todėl, kad po vieną nesugebėtų funkcionuoti, o tiesiog dėl to, kad dviese jiems būti gera.