Iššūkis išlikti: teatras karantinui pasibaigus

Karantinas privertė iš naujo apibrėžti daugelį vertybių, sąvokų ir tapatybių. Leidęs sustoti ir atsiriboti nuo išorinio pasaulio, šis laikas paragino peržiūrėti nueitą kelią ir labai atvirai savęs paklausti: "Kas aš esu iš tiesų?" Ne vienai specialybei teko įrodinėti savo reikalingumą. Ne tik pasauliui, bet ir sau. Su iššūkiu išlikti susidūrė ir scenos meno kūrėjai. Ypač – nepriklausomi teatrai, aktoriai, režisieriai, šokėjai, šiuolaikinio cirko atlikėjai ir kt. Regis, bado žaidynės dar nesibaigė ir jiems toliau teks kovoti už vietą po saule.

Paprastai vasarą didieji teatrai ir savarankiškai dirbantys kūrėjai ilsisi kaupdami kūrybines jėgas naujam sezonui. Šią vasarą yra keblu, kaip įprasta, apžvelgti pavasarį gausiai pristatytas premjeras ir atsisveikinti iki rudens, palydint įkvepiančias kūrybines nuotaikas. Karantinas įšaldė daugelį premjerų, kaip ir tikrų vasaros atostogų atmosferą. Keletui mėnesių priverstinai sustabdę veiklą, norėdami atsigriebti, išsiilgę kūrybinio darbo ir baimindamiesi antros pandemijos bangos, teatrai intensyviai darbuojasi. Kviečia apsilankyti spektakliuose, vaikų vasaros stovyklose, dalyje nukeltų festivalių renginių, pristato premjeras ir sparčiai dirba toliau kurdami naujus spektaklius, kurie žiūrovams bus pristatyti rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje.

Galbūt teatras taps efektyviu ginklu, kuris leis susprogdinti krūtinėje išsipūtusį tuštumos burbulą. Depresija sergančiųjų skaičių pandemija tik padidino.

Tačiau ne viskas sėkmingai sugrįžta į savas vėžes. Lietuvos teatrai susiduria su opia problema – publikos stoka. Žiūrovai neskuba pirkti bilietų, o ir esamus yra linkę grąžinti. Visa tai iš dalies galima pateisinti – juk vasara, o ir užsikrėsti baimė dar neišblėso. Tačiau, ar vasarai pasibaigus, žiūrovai toliau noriai lankysis teatre? Ar nebus negrįžtamai pasikeitę žmonių prioritetai, kai anksčiau teatrui skirti laikas ir finansiniai resursai atiteks būtinesniems, su elementariu išgyvenimu susijusiems poreikiams? Kyla daugybė nerimą keliančių klausimų, kai sunku aiškiai numatyti, kas gi teatro laukia ateityje? Akivaizdu, kad perėjome į naują etapą ir kai kas jau nebebus taip, kaip buvo anksčiau.

Žmonės išsiilgę motinos gamtos šilumos, nori jaustis visiškai laisvi. Šiuo metu vykstantys scenos menų renginiai egzistuoja tarsi kitoje realybėje. Nesunku pajusti tai, kad padaugėjo svarmenų vienoje tiesos ir melo svarstyklių lėkštelėje. Tarsi tai, ką pandemijos metu išgyvenome ir vis dar išgyvename pasauliniu mastu, būtų pranokę patį teatrą. Koks gali būti įtikinamesnis spektaklis, kuriame iš tiesų kovojama už gyvybę ir žmogiškumą?! Buvimas dieną naktį kartu tuose pačiuose namuose tapo sunkiu išbandymu ir kai kurioms amžinai meilei iki tol atstovavusioms poroms. Kasdien televizijoje ar feisbuke šmėžuodavo pranešimai apie mirties dalgio šienaujamas gyvybes Lietuvoje, pasaulyje, ir ne tik nuo COVID-19. Gausu buvo ir žinučių apie sunkiai protu ir siela suvokiamas žmogžudystes. Tad, kaip norėti leistis į meninės vaizduotės sukurtų personažų kuriamas dramas, kai viduje jautiesi persisotinęs tikra tiesa?

Kaip rodo istorija, sunkmečiu, ypač pasaulinių karų metu, veikusiuose teatruose klestėjo komedijos žanras. Ar šiuo laikotarpiu, kai taip pat vyksta pasaulinis karas su nematomu priešu, kai žmonėms sukrėtimų ir šokiravimų užtenka ir realiame gyvenime, nepadaugės linksmesnių pastatymų? O galbūt steigsis nauji (terapiniai) žanrai? Galbūt teatras taps efektyviu ginklu, kuris leis susprogdinti krūtinėje išsipūtusį tuštumos burbulą. Depresija sergančiųjų skaičių pandemija tik padidino.

Karantinas įvairiakryptį, provokuojantį, nepatogų ir atvirą šiuolaikinį teatrą tarsi nusviedė laiku atgal, į praėjusį amžių, kai dar tik kūrėsi ir sunkiai už savo vietą kovojo įvairios netradicinio teatro trupės šalia didžiųjų valstybės globojamų teatrų. Europoje karantinas privertė užsidaryti ne vieną pasaulyje žinomą nepriklausomą teatrą, išsiskirstyti ne vieną šiuolaikinio šokio ar cirko trupę, kurių pavadinimus jau įsiminė daugelis šalių. Nemaža dalis profesionalumu ir įvertinimais galintys pasigirti atlikėjai visiškai pakeitė profesiją ir apie pasirodymus scenoje jau žvelgia kaip į praėjusį gyvenimo etapą, šiuo metu kurdami naują savo tapatybę.

Visgi norisi tikėti, kad net ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis kūrybos dvasia gyvuos ir toliau.

Tai laikas, kai svarbiausiu tikslu tapo rūpintis sveikata ir užsitikrinti bent menkiausias pajamas. Nukėlus ar atšaukus visus renginius, savarankiškai (ir ne tik) dirbantys scenos meno kūrėjai neteko pajamų, nemaža dalis jų tiesiog nebeturėjo už ką valgyti, juolab susimokėti mokesčių ir paskolų, tad darbinosi kone bet kur, kad tik galėtų išsilaikyti. Labai skaudu matyti šiuos negatyvius pokyčius, kai teatrų ir kūrėjų mažėja, kai tiesiog nyksta be galo svarbios inovatyvios, eksperimentinės teatro formos. Kai talentingi kūrėjai tampa maisto išvežiotojais. O kūryba – laisvalaikiu, kuriuo užsiimti dažnai nebelieka nei laiko, nei jėgų. Lietuvoje visų meno sričių meno kūrėjams išdalyta, kad ir menka, bet visgi finansinė parama, leidžianti pratempti iki palankesnio kultūrai laiko. Tik klausimas, kada toks laikas ateis? Jeigu rudenį dar sykį bus įvestas karantinas, vien kūrybingų asmenybių entuziazmas vargu ar padės išlikti tokiam scenos meno laukui, kokį mes sunkiai kūrėme visus tuos 30 metų.

Didelę grėsmę teatrui (o ir kultūrai apskritai) kelia ne vien sunki ekonominė padėtis, bet ir šiuo metu pasaulyje vykstantys anarchistiniai išpuoliai, vienaip ar kitaip siekiantys sumenkinti ar net sunaikinti Vakarų kultūrą. Ją perrašyti iš naujo, net pačiomis bjauriausiomis ir primityviausiomis formomis – tyčiojimosi iš paminklų, kultūros paveldo naikinimu, religinių paveikslų pertapymu, kuriuose būtų vaizduojami juodaodžiai šventieji, ir t.t.

Kad teatras taptų tokiu, kokiu jis buvo iki šiol, prireikė daugybės metų. Ne tik eksperimentinių ieškojimų keliu einančiuose, bet ir tradiciniuose teatruose statomi aktualūs, šiuolaikinę visuomenę reflektuojantys spektakliai, nepataikaujant publikai. Įprasti žanrai jungėsi su kitais menais, teatras siekė tapti vieta, kur būtų galima laisvai dalytis savo patirtimis ir idėjomis, kur kiekviena nuomonė yra laukiama. Ir štai per keletą mėnesių viskas pradėjo byrėti. Neramios šios vasaros atostogos teatrams tampa savo tapatybės permąstymo laikotarpiu. Ar ekonominės ir politinės priežastys vers teatrą prisitaikyti, ieškoti kompromisų, siekiant susigrąžinti žiūrovą, ar, nepaisant sunkumą, toliau eiti pramintu keliu, išliekant žmogiškumo ir mūsų kultūros saugykla?

Visgi norisi tikėti, kad net ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis kūrybos dvasia gyvuos ir toliau. O žiūrovai nenusigręš nuo teatro ir apsilankys premjerose, kurių netrūks ir Kauno teatruose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

marina thebault kosel

marina thebault kosel portretas
Romoje tai buvo panem ir circenses

...,tokia ir NUOMONE...

...,tokia ir NUOMONE... portretas
labai GRAZI MOTERIS ir SAVO AKCENTELI JAI skiriu kaip KOMPLIMENTA... TASKAS
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Ekspertų perteklius
    Ekspertų perteklius

    Artėjant pirmojo karantino metinėms, smarkiai paūmėjo visuotinis tėvynainių pamišimas, kuris pernai dar nebuvo toks ryškus. ...

    3
  • Laisvė ir kalavijas
    Laisvė ir kalavijas

    Viena sąlygų, leidžiančių įsigalėti radikaliems politiniams režimams ar pavieniams radikalams, – žodžio laisvės apribojimai. Negalėdami laisvai pareikšti savo nuomonės, imdami manyti, kad nėra pageidaujami viešosiose diskusijo...

    3
  • Seksualinis priekabiavimas Lietuvoje
    Seksualinis priekabiavimas Lietuvoje

    ES valstybėse 2014-aisiais atlikta apklausa parodė, kad net 55 proc. moterų nuo penkiolikos metų amžiaus bent kartą gyvenime yra patyrusios seksualinį priekabiavimą, o apie 21 proc. jį patyrė per pastaruosius dvylika mėnesių iki apklausos. ...

    4
  • Kodėl Stambulo konvencija – grėsmė šeimai, vaikams ir žodžio laisvei?
    Kodėl Stambulo konvencija – grėsmė šeimai, vaikams ir žodžio laisvei?

    Kryptingai siekiama naikinti tradicinę šeimą, o Stambulo konvencija – to įrankis. ...

    12
  • Infekcija. Injekcija. Dezinfekcija.
    Infekcija. Injekcija. Dezinfekcija.

    Padalyti 25 mln. pinigų, kad 52 mūsų auksarankių įmonės imtų siūti karantinines kaukes ir varytų kaukolinį rankoms dezinfekuoti. Už tokius pinigus buvo galima keletu tūkstančių sutrumpinti vargingiausių piliečių, laukiančių nesulaukiančių ...

  • Visiems – po bilietą į Maisto banką
    Visiems – po bilietą į Maisto banką

    Akiplėšiškų polėkių nestokojanti mūsų valdžia vėl drožia mokesčių didinimo vėzdą. Praėjusią savaitę kažkokios mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupės akiratyje buvo 2,2 mlrd. eurų įvertintos lengvatos. Suprask, už toki...

    7
  • Netikra rinktinė
    Netikra rinktinė

    Mūsų tautos pasididžiavimas – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vargais negalais prasmuko į 2022 m. Europos čempionatą. Arba kaip pasakytų gerbiami krepšinio žmonės: "Na ką, profikai, jobtararai, primakalavot." ...

    2
  • Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais
    Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais

    Ar kada susimąstėte, kuo tikrai negalėtumėte patikėti? Gyvename iš tiesų įdomiu laiku, kurį mąstytojai vadina posttiesos epocha. Tai laikas, kai teigiame nebetikintys niekuo, bet kartu galime patikėti viskuo. Kadais gaudavę santykinai patikri...

    1
  • Karūna amatui
    Karūna amatui

    Vyresniosios kartos pedagogai dar nepamiršę sovietmečio profesinio orientavimo ypatumų. Mokyklų vadovams įsisopdavo galvos, kai išmušdavo valanda įvykdyti prioritetiniu laikyto profesinio orientavimo planą, o klasių auklėtojams &n...

  • Raudonojo Kimo krikštas
    Raudonojo Kimo krikštas

    Manoma, kad 1945 m. gruodį sovietai Kim Il-sungą (1912–1994) paskyrė Korėjos komunistų partijos filialo galva pusiasalio šiaurėje. 1946 m. sausį sovietų simpatijų siekęs Cho Man-sikas (1883–1950) buvo suimtas, o tų pačių metų v...

Daugiau straipsnių