Istorija prieš ideologiją

Šiais metais Lietuvoje išgyvename ypatingą laikotarpį – švęsdami valstybės šimtmečio jubiliejų, imame po truputį susitarti dėl bendro didžiojo mūsų šalies istorinio pasakojimo: tarpukario Lietuvos politikai, kultūros veikėjai, partizanai įtvirtinti kaip neabejotini didvyriai.

Net diskusijos dėl praėjusių metų pabaigoje vykusio paminklo Jonui Basanavičiui konkurso nurimo, ir prieš mėnesį radosi monumentas minėtam istoriniam veikėjui, iš kurio atminimo įamžinimo jau niekas nesijuokia ir nekalba pašaipiai.

Paradoksalu yra tai, kad mūsų laikais didieji istoriniai pasakojimai gimsta ne profesionalių istorikų kabinetuose ar sėdint prie bibliotekos stalų, o valdžios, viešųjų ryšių ir žiniasklaidos sluoksniuose, kuriems priklausantieji daug labiau už mokslininkus aiškiai jaučia, kokių nuotaikų ir tiesų geidžia šalies žmonės. Taip istorija iš dalies tampa pataikavimo masėms ir jų valdymo būdu. Taip sukurta Istorija dažniausiai nesutampa, o neretai net ir prieštarauja vieno atskiro individo biografijai ir įsitikinimams. Tokie didieji pasakojimai atskirą asmenį kaip svarbų subjektą paprasčiausiai ignoruoja – juk smagu sostinės aikštėse jaustis priklausančiam lietuvių tautai ir visai nesvarbu, kad kartais ideologinis, galios ir iš prigimties prievartos mechanizmas tau perša tokią įvykių interpretaciją, kuri nėra objektyvi tiesa. Objektyvią ją padaro kiekybiniai, bet ne kokybiniai kriterijai: kitaip sakant, kokio nors įvykio ar asmens biografijos traktuote tikime todėl, kad esame įsitikinę, kad taip faktus supranta ir kiti, net daugelis bendruomenės narių.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių gausumu.

Dariaus Pocevičiaus knyga "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" – tai visiškai kitaip, nei dabar įprasta, sukonstruotas ir perteiktas pasakojimas apie Lietuvos sostinės istoriją. Jos autorinės tiesos randasi ne dėl išankstinio numanymo, kad vienas ar kitas Vilniaus objektas ir jo praeitis kels tam tikras nujaučiamas ir nuspėjamas interpretacines reakcijas. D.Pocevičius imasi įdomesnio uždavinio – kalbėti apie Vilniaus praeitį, ne numanant didžiojo pasakojimo kontekstą, o objektyvumą konstruojant iš sakytinės istorijos tyrimo metodais užfiksuotų pasikalbėjimų su vilniečiais. Kai tokių pasakojimų knygoje aprašoma ir cituojama šimtai, noromis nenoromis tampa įmanoma patikėti, kad "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" daug tiksliau, išsamiau ir paprasčiausiai teisingiau vertina sostinės praeitį, sovietmetį, kurio mūsų laikų ideologų suformuluotos kabinetinės interpretacijos iki šiol atrodė nepajudinamos.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių, kuriais pagrįsta knyga, gausumu.

Knygos žanras – tarpinis, nes, viena vertus, primena pozityvistinį dėmesingumą faktams ir pastarųjų pirmenybei prieš interpretacijas, tačiau, kita vertus, Vilniaus istorijos artimumu šio miesto žmonėms yra labiau artima tam, ką amerikiečių mokslininkas Clifordas Geertzas prieš pusę šimtmečio yra pavadinęs tankiuoju aprašymu. Tie Vilniaus praeities faktai, detalės, žmonių biografijos, kurios įprastinėje istorijoje būtų išsamiai ir detaliai vertinamos, D.Pocevičiaus knygoje pavirsta tiesiog įtaigiu, nes labai koncentruotu siužetu, artimu grožinės ir kartu dokumentinės prozos kūriniui.

"Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" autorius – ne pirmas, siekęs perteikti įvairialypę dabartinės Lietuvos sostinės istoriją. Vis dėlto ši knyga daugelio kitų bandymų kontekste atrodo kaip vienas sąžiningiausių tekstų, nes remiasi pirmiausia autoriaus sąžiningu elgesiu su žmonių pasakojimais. Poetas Tomas Venclova šalia "Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" tampa truputį panašiu į tokį autorių, kuriam rūpi įrodyti, kad Vilnius visada buvo, yra ir labai norėtųsi, kad išliktų, daugiatautis, daugiakultūris miestas. D.Pocevičiui nieko nerūpi įrodyti – jo rūpestis yra ilgamete gido darbo patirtimi pagrįstas, parodantis, o ne išankstinę tiesą įrodantis pasakojimas, kuriame Vilnius skaitomas kaip kultūrinis tekstas.

"Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" įtvirtina tai, ką vėlyvuoju sovietmečiu savo veikaluose yra teoriškai aprašęs semiotikas Jurijus Lotmanas: kultūra yra įvairiausių formų tekstas, kurį esame laisvi skaityti, tačiau, norėdami tai daryti, privalome būti išsiugdę tam tikras kompetencijas.

D.Pocevičius skaitytojui leidžia susikurti tokią žinojimo atsargą, kurią galima naudoti lyg tekstą skaitant miesto didžiąją ir mažąją architektūrą, artimą šalia jos ar joje gyvenančiam žmogui. Laikais, kai dėl ideologijų ir idėjų ginčytis tampa nepopuliaru ir anachronistiška, "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" atveria interpretacijų įvairovę, paliekančią viltį tikėti, kad dar nesame prispausti tautinės ideologijos monolitų. Istorija šioje knygoje yra ta galia, kuri nugali bet kokią ideologiją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gikas

gikas portretas
Kai visokie semionai lotMANAI apie Lietuva raso, tai tos Lietuvos aprasyme ir nebelieka.

Anonimas

Anonimas portretas
Cia apie ka? :D
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Deinstitutionalizacija? Pratęsiant D. Pūro pesimistines mintis
    Deinstitutionalizacija? Pratęsiant D. Pūro pesimistines mintis

    Prieš penkerius metus Lietuvoje pradėtas globos įstaigų pertvarkos projektas, gavęs milžinišką Europos Sąjungos paramą, esminio lūžio neatnešė – negalią turintys žmonės ir toliau diskriminuojami neįgalumo pagrindu, o p...

  • Susintetintas skaidrumas
    Susintetintas skaidrumas

    Šis Seimas į šalies politikos istoriją save bando įrašyti skaidriausiomis raidėmis. Užteko vos trijų ketvirčių šios kadencijos, kad pagal skaidrumo lygį ne tik pavytume, bet ir nosį nušluostytume Vakarams. ...

  • Koks bus mokslų daktaro atlyginimas 2025-aisiais?
    Koks bus mokslų daktaro atlyginimas 2025-aisiais?

    Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad parengė kolektyvinę sutartį su švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo darbuotojų profsąjungomis. Sutartyje įsipareigota pasiekti, kad 2025-aisiais vidutinis mokytojo darbo užmokes...

    2
  • Ar Lietuvai reikia nemokamų muziejų?
    Ar Lietuvai reikia nemokamų muziejų?

    Neseniai teko lankytis Londone, senovinių ginklų parodoje Olimpijos parodų centre. Taip pat pasinaudojau proga jau ne pirmą kartą aplankyti Britų muziejų ir Valeso kolekciją. ...

    6
  • Kai sąžinė ima kriuksėti
    Kai sąžinė ima kriuksėti

    Žinome iš sovietmečio: kuo įnirtingiau liaudis priešinasi jai peršamoms nesąmonėms, tuo labiau niršta nomenklatūros atmatos. ...

    9
  • „Meylė“ kalbai
    „Meylė“ kalbai

    Lietuvių kalbos puoselėtojų padangėje – gūdžios sutemos. Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino vardo Leylą teisėtumą. Teisinės ietys susikryžiavo ne dėl jo reikšmės ( žodis – arabų kilmės, reiškia "naktis&...

    20
  • Buvusios pavergtosios šalys privalo pasisakyti dėl teisių pažeidimų Kinijoje
    Buvusios pavergtosios šalys privalo pasisakyti dėl teisių pažeidimų Kinijoje

    Mes žinome. Kinijos komunistų partijos elgesys su šalies kaliniais – neišvengiamas faktas. Mums nebekyla klausimų, kas ten dedasi – mes apie tai žinome. Žinome apie milijoną žmonių, laikomų perauklėjimo stovyklose. Apie naik...

    5
  • Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas
    Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas

    Prancūzų rašytojas Marcelis Proustas prieš daugiau nei šimtmetį savo garsiajame romanų cikle "Prarastojo laiko beieškant" aprašė fenomeną, rodantį, kad žmogus kaip būtybė yra linkęs daugelį dalykų pamir...

  • Žioplumas išgelbėjo pasaulį
    Žioplumas išgelbėjo pasaulį

    Kadaise gyveno Leonidas Iljičius (1906–1982). Šis SSRS monarchas garsėjo vešliais antakiais ir tuo, kad mėgo viešai bučiuotis su kitais vyrais. ...

    32
  • Mes priglausime
    Mes priglausime

    Pasaulinis suokalbis tęsiasi. Rusijos sportininkai dar nespėjo dorai grįžti į tarptautinę areną, o jiems jau gresia naujos drastiškos bausmės. Panašu, kad 2020 m. Tokijo olimpinės vasaros žaidynės ir 2022-ųjų Pekino žiemos olimpiado...

Daugiau straipsnių