JAV bankas „JPMorgan“ neseniai paskelbė keturis galimus karo baigties scenarijus, kurie galimi dar iki liepos sudarius paliaubų sutartį.

Optimistiškiausias – Pietų Korėjos modelis (15 proc. tikimybė). Ukraina neatgauna teritorijos, nepriimama į NATO, bet su saugumo garantijomis, šimtais milijardų dolerių Rusijos aktyvų, tad tampa formaliai karo nepabaigusia, tačiau ekonomiškai klestinčia valstybe. Izraelio modelio (20 proc. tikimybė) Ukraina – stipri karine ir ekonomine prasme, bet gyvena nuolatinės Rusijos keliamos grėsmės šešėlyje. Mažiausiai viltinga, tačiau „JP Morgan“ ekspertų labiausiai tikėtina trajektorija – „Gruzijos“ scenarijus (50 proc. tikimybė). Be rimtos paramos Ukraina išsenka, euroatlantinė integracija byra, šalis grįžta į Rusijos orbitą ne jėga, o iš nuovargio. „Baltarusijos“ modelis (15 proc. tikimybė) – tamsiausias: Ukraina tampa Rusijos vasale, o pasaulio tvarka, susiklosčiusi po Antrojo pasaulinio karo, ima irti.

Perdėtu optimizmu banko analitikų niekaip neapkaltinsi. Tačiau ir jie apsidraudžia – scenarijai taps realybe priklausomai nuo rinkimų JAV ir ES baigties, Vakarų ir Ukrainos visuomenių atsparumo, politinės valios, netikėtų technologinių ar karinių proveržių. Verta pridurti dar vieną aplinkybę: istorija vystosi spirale – ji sugrįžta prie panašių situacijų, bet niekada tais pačiais keliais. Ji nesikartoja, tik dažnai rimuojasi. Šioje rimojimo logikoje – ne tik mūsų bejėgiškumo pripažinimas, bet ir realybės supratimas: net jei scenarijai kartojasi, jų eiga vis dar priklauso nuo mūsų sprendimų.