Tad aiškinantieji apie visas įmanomas teorines prieigas turėjo paliudyti, jog įvyko ne dainuojanti, bet reali ugdymo proceso revoliucija. Tik kasdienybė byloja ką kitą. Taip ir lieka neaišku, kas turi dominuoti – mokytojas, gerai išaiškinantis temą, ar mokytojas, kuris per pažintines užduotis padeda mokiniams patiems atskleisti temos turinį.
Šiandien tūlas praeivis jaustųsi didžiai sutrikęs, jeigu laidos „Klausimėlis“ reporteris paklaustų, kaip tarpusavyje dera dešimt dievo įsakymų atsiradimas su aukso veršio simboliu. O jei dar pridėtų poklausimį apie tai, kaip su tuo susijęs Ostapas Benderis, greičiausiai kristų stabo ištiktas. Tačiau, pvz., eilinis trečios ar ketvirtos klasių mokinys, pakėlęs aukštai galvą turėtų pratarti, jog „supranta istorines ir šiuolaikines Lietuvos, Europos (atskirais atvejais ir pasaulio) kultūrinės raiškos formas, atpažįsta menines praeities įvykių ar reiškinių interpretacijas“. Taigi, Ilfo ir Petrovo kūrybos interpretacija, panaudojant žydų išėjimo iš Egipto simboliką, nėra problema. Belieka kūrybiškai perkurti esamai situacijai romano „Aukso veršis“ herojaus Polichajevo žodžius: „Na, na, kompetencijomis grįstas ugdymas“. Prisipažinsiu tai yra kandi ironija.
Šiuolaikinis pasaulis yra negailestingas, jis leidžia suprasti, kad gyvenimas gali būti tvarkomas pagal principus, nepriklausančius nuo tautų kultūros ir istorijos skirtumų. Susitelkimas į visagalį „čia ir dabar“, rūpinimasis individualia piliečių gerove politikoje tapo svarbesnis nei gilinimasis į visuomenės raidą praeityje. Visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su įsipareigojimais tautai ir valstybei, kurie siejami su simbolių ir prasmių paieškomis.
Liberalus požiūris siūlo paprastą sprendimą – vertinant praeities įvykius, laikytis neutralumo. Tačiau situaciją iš pagrindų pakeitė 2014 m. įvykiai Ukrainoje: Krymo okupacija ir prasidėjęs hibridinis karas su Rusija šalies rytuose, kuris 2022 m. virto plataus masto karu. Visa tai leido iš naujo pažvelgti į medijų raštingumo, pilietinio pasipriešinimo, nacionalinio saugumo, karo nusikaltimų, kultūros paveldo naikinimo, atminties karų, istorinės propagandos, dezinformacijos ir kt. temas. Tačiau, ar tai per dešimtmetį tapo mokytojų darbo kasdienybės dalimi? Lengviau apsikeisti apibusiais kaltinimais nei kalbėti apie realių sprendimų įgyvendinimą.
Pažadėtosios žemės simbolį pasirinkau ne atsitiktinai. Istorijos mokytojams ji – dalyko svarbos pripažinimas bei programos turinio dermė su mokymo priemonių ir metodų įvaldymu. Darbas su naująja viduriniojo ugdymo programa šią akimirką primena žydų tautos 40 metų klajones dykumoje pakeliui į Pažadėtąją žemę.
Pabandysiu eiliniam praeiviui paaiškinti, kodėl kalbame apie tam tikrą trečios ir ketvirtos klasių gimnazistams dėstančių istorijos mokytojų dramą. Prisiminkime režisieriaus Samo Mendeso filmą „1917“. Siužetas labai paprastas. Dviems jauniems kariams vadovybė įsako nugabenti pranešimą, kuris sustabdytų ruošiamą puolimą ir taip padėtų išvengti beprasmiškų karių mirčių. Galima be galo ilgai kalbėti apie tai, kaip režisierius kuria įtampą, tačiau šįkart – ne apie tai.
Susitelkimas į visagalį „čia ir dabar“, rūpinimasis individualia piliečių gerove politikoje tapo svarbesniu nei gilinimasis į visuomenės raidą praeityje.
Istorijos mokytojai nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo mokė mokinius istorijos chronologiniu principu. Tokiu pat principu kaip S. Mendesas kuria filmą „1917“. Visos temos įdomybės ir paaštrinimai priklausė nuo mokytojo išradingumo bei gebėjimo improvizuoti. Kodėl naujoji istorijos viduriniojo ugdymo programa tapo rimtu iššūkiu mokytojams? Dalį atsakymų galima rasti Aurimo Švedo knygoje „Istoriko teritorija“. Pirma citata: „Gyvenime ir pasaulyje nebeliko linijinių pasakojimų, steigusių ryšius tarp priežasčių ir pasekmių ir kūrusių prasmės bei visumos pojūtį“. Antra citata: „Šiandien mums reikia aštriai kertančių naratyvų kine ir knygose.“ Trečia citata: „Baigėsi era, kurioje istorikas atliko autoritetingo tarpininko tarp archyvo (bibliotekos) ir visuomenės bei paskutinės instancijos (kurios nuomonė nekvestionuojama) funkcijas. Šiandien iš praeities tyrinėtojų šiuolaikinė visuomenė reikalauja kitų funkcijų: paaiškinti, kuo jų veikla gali būti naudinga; sudominti - šiuolaikiniam istorikui neužtenka žinoti, idealiu atveju jis turi būti įdomia asmenybe; pralinksminti ar sugraudinti (nelygu kokia proga); ekspertuoti (kai vis dėlto prireikia gebančiojo pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų); moderuoti diskusiją tarp skirtingų atminčių bendruomenių ir taip toliau.“
Eiliniam praeiviui galima paaiškinti taip: dedame šalin tokius filmus kaip „1917“ ir imame žiūrėti Quentino Tarantino filmus „Pasiutę šunys (1992) ir „Bulvarinis skaitalas (1994). Pasipiktinimo vertas pasiūlymas? Kaip XXI a. galima laikyti pavyzdžiu paskutinio XX a. dešimtmečio filmus? Pateiksiu argumentus. Pirmas, juose nėra linijinio pasakojimo. Antras, aštrus siužetas. Trečias, filmai skatina atrasti visiškai kitą požiūrio tašką. Tam, kad suvoktume, apie ką eina kalba, verta pamatyti perdozavimo sceną „Bulvariniame skaitale“ ir policininko nužudymo sceną filme „Pasiutę šunys“. Sustokime, giliai kvėpuokime ir pagalvokime apie istorijos mokytojų Pažadėtąją žemę. Ar 34-aisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jie verti tokios šoko terapijos?
Niekas neginčija nei Juozo Miltinio, nei Jono Jurašo nuopelnų Lietuvos kultūrai, kad atskleistum šių režisierių nuopelnus gilinantis į temą „Kultūra okupuotoje Lietuvoje: ideologizacija, cenzūra ir sovietinis modernizmas“, būtina suvokti kontekstą. Nepakanka teiginio, esą reikia orientuotis į konkrečios temos, istorinio (politinio, socialinio ir t. t.) reiškinio aiškinimą, apibūdinimą, panašumų ir skirtumų su panašiais reiškiniais identifikavimą bei lyginimą. Dabartinėje vidurinio ugdymo programoje nėra rimto teorinio pagrindo nei kalbant apie valstybingumą (pvz., neaišku, kur yra skirtis tarp modernios ir ikimodernios valstybės), nei apie kultūros, nei apie aplinkosaugos, karybos, religijų ir mentalitetų, nei apie visuomenės raidą.
Istorijos mokytojus nuo Pažadėtosios žemės 34-aisiais Lietuvos nepriklausomybės metais tolina dar viena aplinkybė: nėra vieningo sutarimo, kokiu giliu ir pločiu nagrinėjame įvykių priežastinius ryšius, diskutuojame apie įvykių reikšmingumą dabarčiai, kalbame apie pokyčius ir tęstinumą, aptariame istorinių asmenybių veiklos motyvus ir t. t. Pavyzdys iš mokytojo darbo kasdienybės. Nuo seno mokome temą „Lietuvos nepriklausomybės karas“. Temos aktualumas yra neginčijamas, tačiau, ar yra parengta medžiaga, kuri sklandžiai paaiškintų karo priežastinius ryšius, eigą, būtų iliustruota mūšių žemėlapiais ir kita vaizdine medžiaga, kur derėtų pirminiai istoriniai šaltiniai su istorikų požiūriais (vertinimais)? Suvokime padėties tragizmą. Ketvirtos klasės gimnazistas, kuris per visus mokymosi mokykloje metus yra nagrinėjęs tik Žalgirio mūšio schemą, šiandien turi perprasti karo meno pasiekimus per Maratono, Gaugamelų, Kanų ir Teutoburgo mūšių schemas ar aprašymus. Dabartinėse programose įvardinti mokinių gebėjimai yra ir liks popieriniai, kol neatsiras užduočių pavyzdžių bei tikslingai susistemintos teorinės medžiagos.
Pabaigai. Yra nuostabi Jacques'o Offenbacho opera „Hofmano istorijos“ apie poetą Hofmaną, kuris pasakoja istorijas apie savo mylėtas tris moteris – Olimpiją, Antoniją ir Džuljetą. Visas tris skirtingas operos dalis jungia viena melodija – barkarolė. Deja, dabartinė istorijos programa vidurinėje mokykloje neturi tokios melodijos. Tokia jungianti melodija leistų mokytojams improvizuoti pasirenkant arba S. Mendeso, arba Q. Tarantino sprendimus (italų režisierius Federico Grazzini, kuris pastatė Lietuvoje minėtą J. Offenbacho operą, irgi alsuoja tarantiniška dvasia). Šiuo metu esame mechaninio istorijos programos trumpinimo stadijoje, bet reikalinga politinė valia dėl programos perdarymo, nes kalbame ne tik apie gebėjimą nagrinėti istorines problemas skirtinguose kontekstuose, bet ir pilietinės tapatybės, galios ir atsparumo ugdymą.
Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.
Naujausi komentarai