Ir ne šiaip dūzgia, o netgi dailiai veša. Dabar beveik nepasitaiko mažiau nei po šimtą užsikrėtusiųjų per parą. Maža to, 23 tūkst. nelaimingųjų yra karantine. O bet kokia izoliacija, ypač ilgesnį laiką, kaip žinoma, prie gero neveda.

Nuosekliausias to pavyzdys – besikeikiančios papūgos Jungtinės Karalystės laukinės gamtos parke.

O viskas juk ir prasidėjo karantine, kai šios penkios Afrikos pilkosios, pabuvusios kartu uždarytos, viena iš kitos sparčiai išmoko angliškai keiktis.

Ne besikeikiančios papūgos ir net ne koronavirusas varo į neviltį, o neblėstantys karštieji taškai ir nesibaigiantys konfliktai.

Tad dabar pamačiusios lankytojus, vienos burnoja, o kitos mėgdžioja žmonių juoką. Anot parko vadovo, tuokart žavus gamtos kampelis labiau primena ne pačios geriausios reputacijos darbininkų užeigą Rytų Londone.

Štai kaip paukščius veikia karantinas, ką jau kalbėti apie saviizoliacijos poveikį žmogui, kuris net ir be izoliacijos išlieka pavojingiausiu gyvu padaru šioje žemėje.

Ne besikeikiančios papūgos ir net ne koronavirusas varo į neviltį, o neblėstantys karštieji taškai ir nesibaigiantys konfliktai.

Greitai bus jau du mėnesiai, kai politinėje savo agonijoje springsta baltarusių despotas, kraujais taškydamas ir gąsdindamas nuo jo "tarnystės" pavargusius piliečius.

Lyg to būtų maža, vėl užsiliepsnojo Kalnų Karabachas. Azerų ir armėnų konfliktas nesibaigia daugiau nei šimtmetį. Ir staiga prieš penkias dienas vėl įsiplieskė, tarsi kažkas siektų nukreipti dėmesį nuo ko nors kito, svarbesnio.

Ir panašu, kad smurtas ten taip greitai nesibaigs, nepaisant pasaulio didžiūnų raginimų, nes kai kurie jų, kaip dažniausiai būna, iš svetimo   kraujo ir kančių tikisi pasiekti ir savus tikslus.

Tačiau iš karo, anot iškiliojo romėno Vergilijaus, negalima laukti jokių gėrybių, ypač tiems, kurie medžiojami, kaip tas vienišas vilkas, papjovęs močiutės ožkas.