K. Šimonis prieš Š. Sauką

Ši lakoniška profesoriaus Ramūno Vilpišausko išvada puikiai paaiškina prezidento rinkimų rezultatus ir tai, kodėl iš pirmo žvilgsnio tokie panašūs kandidatai laimėjo tokiu netikėtai dideliu balsų skirtumu. Nors antrojo turo išvakarėse atrodė, kad abu ideologija, darbo finansų sektoriuje patirtimi, o lyginant su dauguma kitų aukščiausiojo posto Lietuvoje kada siekusių politikų – ir vakarietiška bendravimo kultūra panašūs kandidatai kausis dėl kiekvieno balso, už Gitaną Nausėdą balsavo dvigubai daugiau. Vien rinkėjų (ne)meile konservatoriams, kurių parama galėjo atbaidyti nuo Ingridos Šimonytės, ir tariama piliečių simpatija G.Nausėdą parėmusiems valstiečiams, to tikrai nepaaiškinsi. Seimo rinkimai jau ne sykį parodė, kiek daug Lietuvos piliečių negali identifikuoti savęs su tradicinėmis partijomis, todėl vis žvalgosi naujų pranašų. Tačiau minia, balsuojanti už "tvarkiečius", "darbiečius", "pažangiečius" ar "valstiečius", iki galo jiems niekada nebūna lojali. Tuo įsitikino ir pirmajame prezidento rinkimų ture sutriuškintas Saulius Skvernelis. Galiausiai priversta balsuoti tik už vieną iš bemaž identiškų finalininkų, besiblaškanti minia pasielgė konservatyviai. Balsavo it koks savo skoniu nepasitikintis naujakurys: vietoje ryškaus interjero akcento Šarūno Saukos stiliumi, pasirinko ramybę skleidžiantį Kazio Šimonio peizažą, derantį prie klasikinio baldų komplekto.

Vietoje ryškaus interjero akcento Šarūno Saukos stiliumi pasirinko ramybę skleidžiantį Kazio Šimonio peizažą, derantį prie klasikinio baldų komplekto.

Kažkuria prasme konservatyvumas artimas ir tiems rinkėjams, kurie "balsuoja" nekeldami kojos iš namų. Jei šiais visuotinio mobilumo laikais pilietis nesugeba nupėdinti nei iki pašto, nei iki artimiausios savivaldybės, veikiausiai mentališkai gyvena kokiais 1980-aisiais, kai dėl tariamų rinkimų iš tikrųjų nebuvo prasmės atsiplėšti nuo patogios sofutės. Kas efektyviau išjudintų tokius apilietiškus piliečius – elektroninis balsavimas, baudos už rinkimų ignoravimą ar it kokioje Italijoje iki išnaktų veikiančios balsavimo apylinkės, tesiaiškina sociologai. Gi aktyvumo antirekordininkai visaginiečiai, kurių metai iš metų iki balsadėžių pajėgia ateiti tik kas trečias, matyt, turėtų sulaukti net nebe akademinės bendruomenės, bet rimto valstybės strategų dėmesio. Jų konservatyvus pasyvumas – jau ne rinkimus pralaimėjusios kandidatės, bet naujojo prezidento problema.