Besibaigiant XX a. devintajam dešimtmečiui, iš per Antrąjį pasaulinį karą (1939–1945) sovietų „išvaduotų“ valstybių sukurtas komunistinis Rytų blokas ėmė byrėti, o Šaltojo karo (1945–1991) simbolis – „Geležinė uždanga“ – buvo pralaužta.
Michailas buvo pasiryžęs paleisti SSRS vasales, tačiau, kaip rodo to meto įvykiai Sakartvele (1989 m. balandžio 4–9 d.) ir Azerbaidžane (1990 m. sausio 19–20 d.), jis veikiausiai nebuvo nusiteikęs paleisti tautų, kurias carai ir SSRS šulai užkariavo dar iki 1941 m. birželio 22 d.
Kitaip tariant, neatmestina prielaida, kad visas Michailo „nuosaikumas“ bei „progresyvumas“ veikiausiai tebuvo kruopščiai nušlifuota Vakarų publikai skirta kaukė.
Didžiausia jo problema tuo metu buvo tai, kad ir dalis pačios SSRS visuomenės vis garsiau ėmė reikalauti radikalių permainų. Jaunimas svajojo apie vakarietiškus rūbus, popmuziką, galimybes užsidirbti ir keliauti, o vyresni žmonės kentėjo nuo nuožmių planinės ekonomikos bei M. S. Gorbačiovo politikos padarinių.
Neatmestina prielaida, kad visas M. Gorbačiovo „nuosaikumas“ bei „progresyvumas“ veikiausiai tebuvo kruopščiai nušlifuota Vakarų publikai skirta kaukė.
„Mes žadėjome, kad reikalai ims klostytis pozityviau, bet viskas ėjo blogyn ir blogyn. Turėjome leisti prekybos laisvę, tačiau M. Gorbačiovas nedrįso“, – dokumentinio CNN serialo „Šaltasis karas“ („Cold War, 1998–1999“) 24-oje dalyje kalbėjo M. S. Gorbačiovo padėjėjas Aleksandras Nikolajevičius Jakovlevas (1923–2005).
Bene labiausiai susidariusią situaciją komplikavo tai, kad SSRS valdančiajame aparate netrūko žmonių, prieštaraujančių Michailo reformoms, ir tarsi to dar būtų negana, politinėje arenoje vis daugiau galių įgijo naujas veikėjas, žadėjęs ne vien atsinaujinimą, bet ir esmines permainas.
Besibaigiant 1990 m. gegužei, šis žmogus – Borisas Nikolajevičius Jelcinas (1931–2007) – buvo išrinktas Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos aukščiausios tarybos pirmininku. Jis įkūnijo pažadą, kad viskas gali būti geriau jau rytoj, ir stiprėjantį požiūrį, kad SSRS subyrėjimas – neišvengiamas.
Tais metais (1990-aisiais) eilės prie maisto darėsi vis ilgesnės, o tarp laukiančiųjų pasitaikydavo ir apsižodžiavimų bei susistumdymų. Politinė įtampa taip pat augo, tad 1990 m. gruodžio 20 d. iš SSRS užsienio reikalų ministro pareigų atsistatydino gerbiamas funkcionierius Eduardas Ambrosijevičius Ševardnadzė (1928–2014).
Atsistatydindamas iš pareigų, jis garsiai priešais filmavimo kameras pareiškė, kad artinasi diktatūra, tačiau niekas nežino, kokia ji būsianti, kokias priemones naudosianti ir kas būsiąs diktatorius. E. A. Ševardnadzė teigė, kad jo pasitraukimas – protesto aktas prieš šią artėjančią diktatūrą.
Vėliau, jau tapęs Sakartvelo lyderiu, E. A. Ševardnadzė ir pats buvo kaltinamas polinkiu į korupciją bei autoritarizmą (nationalinterest.org portale pateikiamas Charleso Kingo straipsnis „Potiomkino demokratija“ (angl. „Potemkin Democracy“, 2001 06 01), tačiau šis jo perspėjimas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pranašiškas. Prireikė vos kiek daugiau nei dešimties metų, kad jis išpildytų, mat būsimasis diktatorius tuo metu jau klaidžiojo šia žeme kažkur tarp Berlyno ir Sankt Peterburgo.
Praėjus kelioms dienoms nuo E. A. Ševardnadzės atsistatydinimo, M. S. Gorbačiovo pasiūlymu į SSRS viceprezidento postą buvo paskirtas su reformų priešininkais siejamas funkcionierius Genadijus Ivanovičius Janajevas (1937–2010). Teigiama, kad gavęs šias pareigas, jis pareiškė esąs komunistas iki sielos gelmių.
Tuo metu apie atsiskyrimą nuo SSRS jau buvo paskelbusios Lietuva (1990 03 11) ir Latvija (1990 05 04), tad 1991 m. sausio 11–13 d. SSRS valdžia dar kartą pabandė užgniaužti separatistines nuotaikas grubia jėga.
Pasitelkusi šarvuotą techniką ir padedama tenykščių už likimą SSRS sudėtyje pasisakančių politinių bei visuomeninių veikėjų, specialiojo KGB „Alfa“ padalinio bei kitų jėgos struktūrų (spėjama, kad dalyvavo ir OMON) sovietinė kariuomenė (Pskovo 76-oji desantininkų divizija) ėmė užiminėti svarbius pastatus Lietuvos sostinėje Vilniuje bei kitose vietovėse, o kelią jiems dažniausiai pastodavo neginkluoti civiliai. Šie neretai bandydavo sustabdyti riedančius tankus plikomis rankomis, tad teigiama, kad dėl SSRS smogikų kaltės tomis dienomis žuvo 14 žmonių (daugiau nei 700 buvo sužeisti).
Bene įstabiausia buvo tai, kad pasklidus žinioms apie šiuos įvykius, Maskvoje atsirado keli tūkstančiai žmonių, išdrįsusių viešai išreikšti paramą Lietuvai.
„Mes stebime, kaip reakcingiausi mūsų visuomenės sluoksniai kuria diktatūrą“ („Los Angeles Times“ straipsnis „Sovietai įniršę ir išsigandę dėl įvykio Lietuvoje: protestai: tūkstančiai žmonių mitinguoja prieš tai, ką jie vadina diktatūros grėsme. Iš visos Europos plūsta vis daugiau nepritarimo“ (angl. „Soviets Angry, Fearful Over Lithuania Clash: Protest: Thousands rally against what they say is a threat of dictatorship. More disapproval pours in from across Europe“, 1991 01 14)“, – pareiškė mokslininkas ir politinis aktyvistas Jurijus Nikolajevičius Afanasjevas (1934–2015).
(be temos)