Suvokę, kad ir jie gyvūnui padėti negalės, išsikvietė pagalbą telefonu 112. Teigiama, jog gana greitai atvyko tiek medžiotojai, tiek ugniagesiai, taip pat – miškininkai.

Šios istorijos pabaiga buvo kaip pasakoje, kitaip tariant, viskas baigėsi puikiai. Belieka tik pridurti, kad briedis ilgai ir laimingai gyveno.

Tarsi tas briedis iš dumblo, vis negalime išbristi iš nesibaigiančių visuotinių bėdų. O krante stovi medžiotojai, miškininkai ir gelbėtojai ir sprendžia mūsų likimą – pribaigti, kad nesikankintų, ar išgelbėti.

Tačiau galėjo būti visai kitaip, jei ne ugniagesiai gelbėtojai ir jų, regis, nepajudinama nuostata, kad iki paskutinės minutės jie privalo daryti ką gali, kad tik padėtų į nelaimę patekusiam gyvūnui.

Gi medžiotojai, pasirodo, svarstė, kad "nelikę nieko kita, kaip tik briedį nušauti, idant nesikankintų", miškininkai (tarp kurių retas yra ne medžiotojas) irgi abejojo, ar verta vargti.

O štai ugniagesiai (gerai, kad jie nepavaldūs nei miškininkams, nei medžiotojams) nedelsdami puolė virvėmis tempti vargšą gyvūną iš griovio.

Pastangos buvo vertos rezultato, tiesa, operacija buvo rizikinga, nes išlaisvintas iš dumblo gyvūnas, praradęs pusiausvyrą, šoko tiesiog ant savo gelbėtojų. Gerai, kad viskas baigėsi gerai.

Ši istorija – tobula mūsų klampaus šiandienos gyvenimo metafora, juk kelintus metus, tarsi tas briedis iš dumblo, vis negalime išbristi iš nesibaigiančių visuotinių bėdų. O krante stovi medžiotojai, miškininkai ir gelbėtojai (galime pasirinkti, kas yra kas) ir sprendžia mūsų likimą – pribaigti, kad nesikankintų, ar išgelbėti.

Menkas malonumas būti briedžio vietoje, kai pats nelabai gali daryti įtaką krante stovinčiųjų sprendimams ir belieka melstis, kad tik ugniagesiai nieko neklausytų ir imtųsi iniciatyvos.

Ne veltui jais pasitiki per 90 proc. Lietuvos gyventojų nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.

Tik štai klausimas, kas mūsų atveju turėtų atlikti tų gelbėtojų vaidmenį?