Kaip interneto apgavikus ištempti į dienos šviesą

Pateikdamas tokių įrodymų atitinkamiems JAV Kongreso ir Jungtinės Karalystės parlamento komitetams atgaunu pasitikėjimą demokratija. Jų nariai užduoda gerus klausimus, neprasiskverbia jų partinė priklausomybė, o komitetuose paprastai tvyro itin rimta nuotaika.

Šį mėnesį šiek tiek sugadinau tą nuotaiką.

Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmų skaitmeninių technologijų, kultūros, žiniasklaidos ir sporto komitetas, kuriam pirmininkauja Damianas Collinsas, tiria melagingas naujienas. Taigi, pradėjau rinkti įrodymus, demonstruodamas, kaip lengva internete apsimesti kitais žmonėmis ir organizacijomis. Keliomis dienomis anksčiau sukūriau „Gmail“ elektroninio pašto paskyrą damian.collins.mp.office@gmail.com. Tada, pasinaudojęs šiuo adresu, sukūriau jo vardu paskyras socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“. Be to, pradėjau kurti tinklalapius jo (damian-collins-mp.org.uk) ir komiteto vardu. Visa tai užtruko apie 10 minučių.

Per valandą nesunkiai būčiau padaręs daugiau; galėjau įkelti nuotraukų ir kitos medžiagos, kad tas tinklalapis atrodytų įtikinamesnis. Galėjau ten įdėti tikrų dokumentų (ir pridėti keletą netikrų). Turint galvoje, kad nieko iš to neuždirbau, tokia veikla nelaikoma neteisėta. Tačiau bet kam, palaikančiam ryšį su mano sukurtomis paskyromis, būtų pakankamai sunku suvokti, kad jie paklydo kibernetinėse džiunglėse.

Užuot taip pasielgęs, padariau savo eibių ekrano nuotraukas ir ištryniau visa tai iš interneto. Ponas Collinsas gali nusiraminti. Tačiau mes – negalime. Mūsų internetinį gyvenimą užplūdusios apgavystės kyla iš anonimiškumo. Sunku įrodyti, kas esame; sunku sužinoti, su kuo turime reikalų; sunku sužinoti, ar naršome būtent tuos tinklalapius, kuriuos norime pasiekti. Anonimiškumas leidžia kurti netikras svetaines ir elektroninio pašto paskyras, itin pravarčias kibernetiniams nusikaltėliams (pavyzdžiui, jie gali lengvai siuntinėti netikras sąskaitas iš, atrodytų, teisingų adresų). Anonimiškumu naudojasi ir dezinformacijos bei apgavysčių skleidėjai. Beveik viską, ką matome savo ekranuose, laikome tikru dalyku, nė nesuvokdami, kad keistuoliai, sukčiai ar skrupulų neturintys politiniai veikėjai, tokie kaip „Cambridge Analytica“, gali nukreipti į mus apgavystes.

Viliojančiai lengva pareikalauti uždrausti piktavališką medžiagą. Tačiau turinio kontrolė yra keblus dalykas. Skoniai skiriasi. Kas vienam žmogui atrodo kaip žiauri apgaulė, kitam gali pasirodyti kandi satyra. Riba tarp tiesos ir melo dažnai yra gerokai neaiškesnė nei manome. Neatsakingas prasimanymas ar aktyvus klaidinimas? Nepateisinamai tendencinga ar įtaigiai suformuluota? Vienpusiška žurnalistika ar tiesiog pramanyta, nors ir įtaigiai papasakota istorija? Kuo mažiau tokių klausimų laisvoje visuomenėje pasiekia teismus, o juolab politikus, tuo geriau.

Vis dėlto tam komitetui pasakiau, kad mums reikia nustumti beveidžius informacijos šaltinius į nuošalį. Anonimiškumas irgi turi savo vietą (pavyzdžiui, slaptame žmogaus teisių organizacijų darbe). Tačiau tai neturėtų būti šiuolaikinės civilizacijos centrine nervų sistema tapusio reiškinio automatinė nuostata.

Jau egzistuoja keli tinkamo tapatybės patvirtinimo internete elementai. „Twitter“ suteikia mėlyną varnelę paskyroms, kurių tapatybė yra patvirtinta. Mano sukurta netikra tviterio paskyra pono Collinso vardu šios varnelės neturėtų, todėl būtų nesunku suprasti, kad ji yra parodija arba netikra. Tačiau toks tapatybės patvirtinimas turėtų būti ne privilegija, o teisė; jis turėtų būti užtikrintas ne vien tviteriu besinaudojantiems naujienų rijikams, bet ir pagrindiniam interneto srautui, „Facebook“, „Google“ ir kitoms komunikacijų paslaugų milžinėms.

Patvirtinti tapatybės tikrumą turėtų būti lengva. Vienas iš vartotojo tikrumo rodiklių atidarant elektroninio pašto ar socialinio tinklo paskyrą būtų pervesti centą per internetinį banką. Kitas – paskambinti iš tikro telefono. Kiti tikrumo rodikliai galėtų būti įrodymai, kad mokate mokesčius, balsuojate, turite kredito reitingą ar pasą. Idealiu atveju technologijų milžinėms nebūtų perduodami jokie asmeniniai duomenys; svarbiausia būtų tiesiog parodyti, kad juos turite. Rezultatas būtų ne vien visiškas saugumas; to pakaktų atgrasyti beveik visus galimus apsimetėlius.

Panašios sistemos reikia ir interneto svetainėms. Visi, kas įregistruoja internetinį adresą ir įsigyja vietos jį patalpinti serveryje, turėtų sulaukti kelių klausimų apie savo tikrumą. Adresas, telefono numeris? Kas atsakingas? Kaip sumokėjo? Sąmoningai anonimiškas svetainės administratorius turi teisę nepateikti tokios informacijos, tačiau jo tinklalapis tada turėtų būti atitinkamai pažymėtas. Komitetui parodžiau raudonus ekranus, perspėjančius nesilankyti kokiame nors tinklalapyje, jei tai kelia grėsmę užkrėsti kompiuterį kenksminga programa. Turėtume gauti panašių perspėjimų paspaudę ant puslapio, sąmoningai slepiančio savo kilmę.

Tai iškart apsunkintų manipuliatorių gyvenimą. Savo elektroninio pašto dėžutėse ir feisbuko puslapiuose pamatytume, ar žmonės, su kuriais bendraujame, yra tikri. Daug geriau suprastume nuorodas, ant kurių paspaudžiame. Karštas pikantiškas skandalas vilioja daug mažiau, kai žinome, kad jį paskelbė tariamas „naujienų portalas“, neturintis nei redaktoriaus, nei adreso, arba „draugas“, negalįs patvirtinti savo egzistavimo.

Tokią pat sistemą turėtume taikyti ir reklamoms. Mums reikia žinoti, kas ir kodėl bando mus pasiekti. Tam reikėtų vieno didelio poslinkio: turime sutikti, kad bet kuris reklamos skelbėjas iš esmės praranda savo teisę į privatumą. Paspaudę ant reklamos turėtume galėti pamatyti, kas už ją sumokėjo ir į ką ji nutaikyta. Reklamos erdve prekiaujančios kompanijos turėtų laikyti šiuos duomenis centralizuotoje ir viešai prieinamoje bazėje.

Tokie pokyčiai interneto milžinams reikštų nepatogius, brangius ir gėdingus sukrėtimus. Tačiau įvertinus, kokią sumaištį dabartinė šių kompanijų tvarka kelia mūsų gyvenimuose, mes ir mūsų politikai tokių pokyčių turėtume reikalauti.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.