Kaip pakirsti „Islamo valstybės“ ideologiją?

Tęsiu pereitą sykį pradėtą amerikiečio saugumo eksperto Scotto Stewarto pasakojimą, paskelbtą JAV nevyriausybinio strateginių studijų instituto „Stratfor“ svetainėje.

Anot S. Stewarto, „džihadistų, kaip ir komunistų, sąjūdis pritaria terorizmui kaip revoliucijos priemonei. Komunistų taktika iš pradžių apėmė visą ginkluotų veiksmų gamą nuo sukilimo iki įprastinio karo. O kai jie sustiprėjo, komunistai leidosi ir į karą kitų rankomis bei valstybės sankcionuotą terorizmą.

Iki šiol džihadistai taip pat juda aukštyn žemyn karinės jėgos gama nuo terorizmo iki įprastinio karo, priklausomai nuo savo situacijos ir lokacijos. Oficialiai pripažindamos aibę skirtingų sukilėlių ir teroristų grupuočių, „Al-Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ tuo pačiu naudojasi ir karu kitų rankomis.

Jos taip pat abi siunčia operatyvines komandas iš savo centrinių organizacijų tam, kad rengtų teroristinius išpuolius užsienyje. Be to, jos skatina vietos veikėjus vykdyti teroristines atakas pagal niekieno nevadovaujamo pasipriešinimo principus.

Tačiau nei „Al-Qaeda“, nei „Islamo valstybė“ dar nepasiekė to valstybinės sponsorystės lygio, kurį Sovietų Sąjunga, Vokietijos demokratinė respublika, Kinijos liaudies respublika ir Kubos respublika anksčiau  suteikdavo komunistų teroristų ir sukilėlių grupuotėms visame pasaulyje.

Šiandienos kovoje prieš globalinį džihadistų sąjūdį, kaip ir pereito šimtmečio kovoje su globaliu komunistiniu sąjūdžiu, nėra greito ir lengvo būdo tą karą laimėti.

Komunizmas ir džihadizmas abi yra ideologijos, o ideologijas sunkiau nugalabyti negu jų skleidėjus. Komunizmas pergyveno Marxą, Leniną, Staliną, Mao. Džihadizmas išsilaikė, žuvus Azzamui amerikiečiui, Osamai  bin Ladenui, Abu Musabui al-Zarqawi‘ui.

Džihadizmas taip pat gyvuos ir po Abu Bakr al-Baghdadi mirties bei „Islamo valstybės“ apsišaukėliško kalifato griūties.

Tai nereiškia, kad operacijos karo lauke visiškai bergždžios. Priešingai, reikia džihadistams neleisti sukaupti tiek galios vienos ar kelių tautų valstybėje ar valstybių grupėje, kiek jos praeityje buvo sukaupę komunistai. Todėl būtina  sutrupinti džihadistų karinės ir ekonominės jėgos stulpus.

Reikia „Islamo valstybei“ neleisti įgyvendinti savo planus perimti Iraką ir Siriją prieš plečiantis į Jordaniją, Libaną, Izraelį, kitas kaimynines šalis. Reikia apriboti ir kitų džihadizmo židinių Artimuosiuose bei Viduriniuose Rytuose, Afrikoje, Pietų Azijoje veiklą.

Jeigu „Islamo valstybės“ sąjūdis agresyviai skelbia kalifato kūrimą ir teritorinės valstybės jame įsteigimą, tai „Al-Qaeda“ sąjūdis ėmėsi kantresnės, Mao Dzedongo strategiją primenančios kampanijos tam, kad daugelyje regionų laimėtų vietos gyventojų paramą. Todėl šioje vietoje Vakarams ir vakarietiškų vertybių šalininkams ir kyla sunkiausia užduotis.

Mesti bombas ant naftos perdirbimo įmonių ar smogti iš nepilotuojamų lėktuvų į numanomus džihadistus yra palyginti lengva. Tačiau kurti stiprias institucijas, sugebančias atsispirti korupcijai ir valdyti nešališkai bei teisingai, yra daug sunkiau.

Bet kaip tik nesugebėjimas tokias institucijas įsteigti bei išlaikyti ir davė ten jau rusenančiam džihadizmui papildomą postūmį Afganistane, Irake, Egipte, Alžyre, Libijoje, Malyje.

Korumpuotų, represyvių, netgi kleptokratiškų valstybių piliečiams džihadizmo utopinė žinia skamba daug patraukliau ir garsiau, lygiai kaip seniau taip rezonuodavo  ir marksizmo žinia.