Kairioji pagurklio pusė

Antai, aštuntajame XIX a. dešimtmetyje tarp Japonijos ir Kinijos imperijų kilo diplomatinis ginčas dėl 1871 m. gruodį Taivano pietuose sudužusio laivo. Dauguma įgulos narių išgyveno audrą, tačiau daugelį jų vėliau salos gilumoje kažkas išžudė. Įtariama, kad tai galėjo padaryti paivanais vadinamos genties atstovai.

Kiniją valdžiusi Qing (1644–1912) dinastija Taivaną aneksavo dar 1683 m., tačiau nei imperijos funkcionieriai, nei jos kultūra nesugebėjo pažaboti senųjų salos aborigenų.

Nužudytieji jūreiviai buvo kilę iš Riūkiū salyno, dėl kurio (kaip ir Korėjos pusiasalio) Japonija bei Kinija konkuravo ne vieną šimtmetį. Diplomatinio ginčo metais salos dar nebuvo oficialiai prijungtos prie Japonijos, tačiau japonų didžiūnai šias jau laikė sava imperijos dalimi. 1874 m. pavasarį Japonijos valdžia išsiuntė į Taivano pietus ekspediciją, su kuria vyko net du amerikiečiai – Jamesas (1847–1923) ir Douglasas (1845–1875).

Ekspedicijos nariams teko dalyvauti keliuose draugiškuose susišaudymuose su vietiniais, tačiau daugiausia nuostolių pridarė ligos (ypač maliarija), nuo kurių mirė ne tik 560 japonų, bet ir amerikietis Douglasas.

Po šios išvykos japonai suprato, kad silpstančios Kinijos imperijos valdžia nebeturi jokios galios nei Taivane, nei Riūkiū salose (salyno karalystės valdovai neretai buvo laikomi kinų vasalais). 1879 m. Japonija oficialiai aneksavo Riūkiū salas ir įsteigė Okinavos prefektūrą, o 1894 m. vasarą tarp Kinijos ir Japonijos imperijų kilo atviras karas dėl Korėjos pusiasalio.

Norint laimėti kovas Korėjos žemėse, reikėjo perimti vandens kelių kontrolę. Tai būtų suteikę galimybę siųsti į pusiasalį žmones bei atsargas.

Įgyvendinti šią taktinę užduotį siekė tiek kinai, tiek japonai, tad pusiasalį supančiuose vandens telkiniuose kilo nuožmūs laivų mūšiai.

1894 m. rugsėjo 15 d. Japonijos pajėgos pradėjo šiuolaikinės marksizmo mekos, Pchenjano, puolimą, o po poros dienų japonų laivai sudavė itin skaudų smūgį atnaujintam Kinijos imperijos laivynui Geltonojoje jūroje. Tų pačių metų spalio 24 d. japonų kariai kirto Kinijos ir Korėjos siena laikomą Amnokango (Jaludziango) upę ir įžengė į Kinijos žemes.

Dirbtines bizono išnaras vilkintys kretinai katučių ploja, šaukdami apie Rusijos neveikiančias sankcijas, Kremliaus čiuožėjai Veneros deltą šturmuoja.

Nei kinų bandymai priešintis, nei atšiauri Mandžiūrijos žiema nepajėgė nuslopinti japonų entuziazmo, tačiau kartu su didžiu poemos vertu didvyriškumu neretai prasiverždavo ir kariams garbės nedarantis žiaurumas. Antai 1894 m. lapkričio 21 d. japonų kariai, nesulaukę beveik jokio pasipriešinimo ir nepatyrę jokių nuostolių, įžengė į tuo metu Port Artūru vadintą gyvenvietę (dabartinis Liušunas, Liaoningo provincijos teritorijoje) bei išskerdė pabėgti nespėjusius žmones. Šį smurto protrūkį esą išprovokavo miesto prieigose iškabintos japonų galvos ir kitos kūno dalys.

Tuo metu pasauliui apie Port Artūro skerdynes (nepainioti su tokiu pat miestu Tasmanijos saloje) pranešė vakariečiai žurnalistai. Dalis jų šį įvykį veikiausiai regėjo savomis akimis, o mūsų dienomis jų žodžiai neretai pagrindžiami ir išlikusia privačia japonų karių korespondencija. Šioje pasakojama apie kraujo klanus, lavonų pilnas gatves ir nepakeliamą dvoką.

1895 m. kovą japonų pajėgos pradėjo Penghu (Peskadorų) salyno ir Taivano okupacijos kampaniją, o tų pačių metų balandžio 17 d. Japonijos mieste Šimonosekyje (Jamagučio prefektūra) japonų ir kinų atstovai sudarė taikos sutartį.

Šimonosekio sutartimi Kinijos imperija visiškai atsisakė Korėjos, Taivano, Penghu salyno, Liaodongo pusiasalio (šio vėliau japonai dėl Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos spaudimo laikinai išsižadėjo) ir sutiko sumokėti nemenkas reparacijas.

Likus šešioms dienoms iki japonų išsilaipinimo Taivane, saloje įsikūrę maištingi kinų funkcionieriai nusprendė pasipriešinti Šimonosekio sutarties įgyvendinimui ir paskelbė apie Formozos Respublikos įkūrimą. Naujadaro vėliavoje buvo pavaizduotas geltonas itin plačių akių tigras, tačiau ši valstybė gyvavo vos penkis mėnesius, tad nei Nikaragva, nei Sirija nespėjo pripažinti Formozos Respublikos egzistencinių teisių.

Sklandžiai prasidėjusi invazija netrukus susidūrė su nemenku partizaninio pobūdžio pasipriešinimu, tad japonams teko griebtis žiaurokų represijų prieš vietinius gyventojus. 1895 m. spalio 21 d., kritus Tainano miestui, partizanų šėlsmas buvo užslopintas, o Formozos Respublika liovėsi gyvavusi tiek teisine, tiek faktine forma.

Pralaimėjimai vakariečiams opiumo prekybos sukeltuose karuose Kinijai užtraukė gėdą, tačiau nesėkmės kare su kita Azijos valstybe (ir dar Japonija!) Kinijos valdančiojo elito nariai veikiausiai nebuvo nė baisiausiame košmare susapnavę.

Prabilta apie gyvybiškai būtinas politines, socialines, teisines reformas ir naują konstitucinės monarchijos pobūdžio santvarką, tačiau šių sumanymų nepavyko įgyvendinti.

Po 103 dienas trukusių reformų faktinė Kinijos valdovė, imperatoriaus Zaitiano (1871–1908) pusbrolio Zaichuno (1856–1875) motina, imperatorienė Cixi (1835–1908) nusprendė antrą kartą savo gyvenime įvykdyti rūmų vidaus perversmą. Zaitianas prarado visas savo turėtas teorines galias ir buvo įkalintas namų arešto sąlygomis, o jam talkinę reformų šalininkai privalėjo sprukti iš Kinijos.

Kodėl Cixi tai padarė? Galbūt ji bijojo prarasti savo statusą ir privilegijas? O gal už reformų slypėjo užsienio jėgos arba akyla, visa matanti George‘o Soroso (1930) akis?

P.S. "Tyra ašarėlė, kairiuoju pagurklio skvernu per Donbasą link Taivano rieda, kadyrovcams stačiomis patrankomis didvyrės Kačuros palaikus žaginant. Dirbtines bizono išnaras vilkintys kretinai katučių ploja, šaukdami apie Rusijos neveikiančias sankcijas, Kremliaus čiuožėjai Veneros deltą šturmuoja". (Vladimiras Vladimirovičius Majakovskis "Neskelbtos eilės").