Kantrybės riba – Meksika

Intensyviai tobulėjantis mokslas iškėlė gamybą ir vartojimą į neregėtas aukštumas. Atsirado nauji mados, meno ir kultūros reiškiniai, pasikeitė sporto statusas. Pirmuosius žingsnius ėmė žengti kinas, automobiliai ir aviacija, o Prancūzijoje gyvenančios Curie šeimos atradimai priminė, kad pavojingiausio Žemės padaro homo sapiens potencialas dar anaiptol nėra išsemtas.

Nors tuo metu aukštesnioji ir vidurinė Vakarų Europos klasė mėgavosi išskirtiniais pojūčiais, ši fasade regima gerovė turėjo ir savo tamsiąją pusę. Siekdamos patenkinti išaugusį vidaus vartojimą, didžiosios Europos valstybės buvo priverstos plėsti savo įtaką Afrikos ir Azijos žemynuose bei įsisavinti kuo daugiau egzotiškų kampelių.

Europos darbininkų gyvenimo sąlygos taip pat pakito, tačiau jos vis dar tebebuvo sunkios. Stiprėjančios profesinės sąjungos reikalavo geresnių darbo sąlygų ir didesnio atlyginimo dirbantiesiems sunkų, nekvalifikuotą darbą, o įvairūs marksizmo sektantai atvirai agitavo už vyraujančios santvarkos griovimą.

Didžiojoje politinėje arenoje tvyrantis nacionalizmas ne tik skatino meilę savai etninei grupei, bet ir stimuliavo ekstremistines mažesnių tautų nuotaikas bei galingųjų valstybių norą rungtyniauti tarpusavyje.

1914 m. birželio 28 d. Sarajevo mieste (Bosnijoje) serbų nacionalistas Gavrilo Principas (1894–1918) nužudė Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą (1863–1914). Nors iš pradžių daugelis europiečių šios žmogžudystės nesureikšmino, tarp Austrijos-Vengrijos ir Serbijos ne vienerius metus tvyrojusi įtampa dar labiau išaugo.

1914 m. liepos 28 d. Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai, tuo užsitraukdama dvasingosios slavų globėjos Rusijos rūstybę. Kad pasiektų Rusijos sąjungininkę Prancūziją, Austrijos-Vengrijos giminaitė Vokietija įžengė į Belgiją, tad netrukus į sparčiai plintantį konfliktą įsitraukė ir Didžioji Britanija.

Iš pradžių naujasis karas vyko gana intensyviai, tačiau neilgai trukus abi kovojančios pusės atsidūrė tranšėjų aklavietėje. Kol vieni puldavo durtuvais, kiti gindavosi kulkosvaidžiais ir artilerija, o jeigu ką pavykdavo užgrobti, gynėjai jau kitą dieną atsiimdavo prarastas teritorijas. Kovos veiksmai vyko ne tik Europoje, bet ir Afrikoje bei Azijoje esančiose europiečių kolonijose, taip pat Artimuosiuose Rytuose, kur plytėjo Vokietijos sąjungininkės Osmanų imperijos žemės.

Siekdama palaužti Antrąjį reichą, Didžiosios Britanijos imperija įvedė jūrų blokadą, o tų pačių tikslų siekiantys vokiečiai pradėjo terorizuoti vandens kelius povandeniniais laivais. 1915 m. gegužės 7 d. Antrojo reicho povandeninis laivas U-20 atakavo britų okeaninį lainerį "Lusitania". Žuvo 1 198 žmonės, kurių gretose buvo ir 128 Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai.

Prasidėjus naujajam Senojo žemyno konfliktui, dvidešimt aštuntojo JAV prezidento Thomaso Woodrow Wilsono (1856–1924) administracija nusprendė sekti sena Jungtinių Valstijų vyriausybių tradicija, raginančia nesikišti į europiečių rietenas ir su visais palaikyti šiltus prekybinius santykius.

Vokiečių keliamas povandeninių laivų pavojus pradėjo keisti amerikiečių požiūrį į dalyvavimą kare, tačiau, net ir po lainerio "Lusitania" nuskandinimo, JAV visuomenės pozicija vis dar nebuvo vienalytė.

Tuo metu amerikiečių sąmonėje tebebuvo gyvas pilietinio karo (1861–1865) siaubas. Dalis JAV gyventojų simpatizavo prancūzams ir britams, tačiau vokiečių, skandinavų ir airių (katalikų) kilmės amerikiečiai pasisakė už Jungtinių Valstijų neutralitetą. Socialistai, feministės ir intelektualai taip pat pasisakė prieš karą, o automobilių konstruktorius Henry Fordas (1863–1947) netgi surengė nesėkmingą pacifistinį kruizą, turėjusį atnešti į Europą taiką.

Pasauliui įžengus į 1917-uosius, Didžioji Britanija ir Prancūzija buvo atsidūrusios ties ekonominės ir karinės katastrofos riba. Norint eliminuoti susidariusią padėtį, reikėjo "žaidėjo" iš šalies, kuris galėtų paremti britus ir prancūzus ne tik pinigais bei produkcija, bet ir žmonėmis.

Jungtinės Valstijos vis dar laikėsi neutraliteto, tačiau pirmaisiais 1917-ųjų mėnesiais jos oficiali pozicija pasikeitė, mat pasaulyje pasklido sensacingos žinios apie vokiečių ir meksikiečių ryšius. Teigiama, kad 1917 m. sausį Vokietijos užsienio reikalų sekretoriaus Arthuro Zimmermanno vardu Meksikos valdžiai buvo išsiųsta telegrama, žadanti Antrojo reicho paramą naujame meksikiečių ir JAV kare.

Slaptame pranešime buvo kone atvirai kalbama apie Meksikos galimybę atsiimti 1835–1848 m. prarastas teritorijas (Teksasą, Arizoną, Naująją Meksiką), taip pat žadamas atlygis už tarpininkavimą perviliojant japonus į vokiečių pusę.

1917 m. balandžio 6 d. Jungtinės Valstijos oficialiai pakeitė savo poziciją, paskelbdamos karą Vokietijai, o tų pačių metų birželį į Prancūziją atvyko vieni pirmųjų amerikiečių karių. Jų buvo vos 14 tūkst.

Stipri opozicija – ne vienintelė kliūtis, su kuria teko susidurti T.W.Wilsono administracijai. Ne ką mažesnį galvos skausmą politikams sukėlė faktas, kad Jungtinės Valstijos neturėjo nei žmonių, nei technikos, galinčių dalyvauti globalaus masto konflikte. Net ir atvykę į Europą amerikiečiai ilgą laiką nedalyvavo jokiuose kovos veiksmuose.

Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikai siūlė integruoti JAV karius į savas armijas, tačiau ekspedicinių pajėgų vadas Johnas Josephas Pershingas (1860–1948), net ir spaudžiamas sąjungininkų, griežtai atsisakė tą padaryti.

Į pirmą didelį mūšį JAV pajėgos stojo tik 1918 m. gegužės 28 d. Teigiama, kad amerikiečiai šio karo metu nespėjo išnaudoti viso savo potencialo, tačiau būtent jų įsitraukimas radikaliai pakeitė susidariusią padėtį. Gal net labiau nei marksizmo apaštalo Vladimiro Iljičiaus (1870–1924) pradėtos komunizmo statybos.