Vakar penkiolikmetė plaukikė Rūta Meilutytė nušluostė nosį stipriausioms pasaulio atletėms. Dėl jos sportinio charakterio Lietuva gali tik didžiuotis.

"Dar nesuprantu, kas atsitiko, reikia dar suprasti", – po finalinio plaukimo žurnalistų miniai sakė lietuvė.

Manau, kad niekas nesuprato ir iki šiol nesupranta. Kada pastarąjį kartą tikėjome, kad būtent plaukikai gali nepriklausomos Lietuvos sporto istorijai padovanoti auksą? Ar mes prisimename plaukikus, kai prabylame apie olimpinius ateities laimėjimus?

Rūta pakeitė istoriją. Prieš kitas olimpines žaidynes visi prisiminsime šį triumfą ir įrašysime jos pavardę prie favoritų. Visi aplinkiniai sakys: "Dviračių trekas, lengvaatlečiai, ta jauna plaukikė ir gal krepšininkai".

Prieš pat olimpines žaidynes, kai buvo tvirtinamas rinktinės sąrašas, Lietuvos plaukimo federacijos prezidentė Ilona Judita Zuozienė labai atsargiai kalbėjo apie plaukikės galimybes.

Argumentas buvo paprastas – jaunoji sportininkė nebuvo dalyvavusi nei Europos, nei pasaulio čempionatuose dėl savo jauno amžiaus. Patirties stoka ir abejonės, ar paauglė (kad ir kaip keistai visame kontekste skambėtų šis žodis) sugebės sutvardyti savo emocijas, neleido federacijos atstovams garsiai kalbėti apie medalius.

Ar nors vienas iš mūsų būdamas penkiolikos turėjo svajonę tapti pavyzdžiu kitiems sportininkams? Neatsitiktinai plaukimo rinktinės treneris Žilvinas Ovsiukas, treniruojantis Giedrių Titenį, pasakė, kad dabar visi sportininkai turi lygiuotis į Rūtą. Ar paauglystėje nors vienas pagalvojote apie tai, ar kėlėte sau tokius tikslus?

Paauglystėje kėliau du tikslus, susijusius su sportu: išmokti plaukti ir važiuoti dviračiu. Apie medalius ir olimpines žaidynes negalvojau. Apie tai rimčiau susimąsčiau tik prieš Pekino olimpines žaidynes. Tada į sportininkus žvilgtelėjau su baltu pavydu. Tada didžiavausi Lietuva. Kaip ir šiemet, jaudinausi žiūrėdamas olimpinių žaidynių atidarymą.

Nors transliacijos režisieriai tik kelias sekundes leido pasižiūrėti į mūsų sportininkus, to užteko, kad galima būtų didžiuotis žmonėmis, kurie nuo vaikystės turėjo aukštesnių tikslų ir kiekvieną dieną siekė aukščiausio taško – galimybės būti vadinamam olimpiečiu.

Buvo be galo daug rašyta apie sportininkams suteikiamas sąlygas treniruotis ir ruoštis pagrindiniams startams. Kiekvienas interviu prasidėdavo žodžiais, kad sąlygos nėra pačios geriausios... Tačiau tuo galbūt irgi galime didžiuotis. Bent jau per olimpines žaidynes. Turime geležinių žmonių, kurie sugeba pasiruošti žaidynėms ir priversti mus puošti savo automobilius tautinėmis vėliavėlėmis.

Ar prisimenate frazę "krepšinis suvienija tautą"? Šįkart tautą suvienijo plaukimas, Rūta Meilutytė.

Pamirškime faktą, kad ji olimpinėms žaidynėms ruošėsi ne Lietuvoje. Aukso medalis signalizuoja naują Lietuvos sporto vystymosi erą.

"Reikia baseinų, neturime tinkamų baseinų", – taip įpusėdavo daugelis interviu. Degame raudoną signalinę avarinę lemputę ir ieškome paprasto atsakymo: "Baseinų bus." Bet čia jau kita tema.

Kol kas palauksime, kada gatvėje išvysime naujosios R.Meilutytės sukurtos manikiūro mados auką – trimis spalvomis nulakuoti nagai visai gerai atrodo.

Šypsokimės, džiaukimės ir... išmokime plaukti.