Vaikštinėdami apytuštėmis uostamiesčio gatvėmis ir dažnai girdėdami tik savo batų aidą, ko gero, stabtelite ties kuriuo nors prieškario laikų pastatu ir svarstote, kieno rankos sugebėjo taip suprojektuoti namą, kad jis atlaikė negandas. Dažnai tos paieškos esti beviltiškos, nes prie išlikusių prieškario pastatų nerasite jokio žymens, išskyrus lentelę, skelbiančią, jog tai yra paminklosaugos objektas.

Klaipėdos istorija yra specifinė, nes čia akivaizdžiai susipynusios kelių tautų kultūros. Senamiestyje, netoli Senojo pašto, teberiogso griuvėsiai, o kitapus jų – senas namas tuščiomis langų akiduobėmis. Žmonės sakydavo, jog tie griuvėsiai – karo ar pokario metais sugriauta žydų sinagoga, o tas senutėlis pastatas – buvusi smuklė. Galinio Pylimo gatvėje, ant kalnelio, prie medicinos centro, taip pat yra pastatas, o žmonės sakydavo, kad tai irgi yra žydų sinagoga. Jeigu konfesijų atstovai, kuriems tie pastatai priklauso, neturi galimybių juos restauruoti, tai uostamiesčio politikams neturėtų būti tas pats.

Galinio Pylimo gatvės pradžioje yra keli prieškario statybos namai ir pro nusilaupiusį tinką regi, iš kokių gražių akmenų mūrytas namas. Prasidėjus vasaros sezonui, pro tas griuvenas jau antra dešimtis metų uostamiesčio svečiai važiuoja į Naująją perkėlą ir į toje pačioje gatvėje esantį "Lūgnės" viešbutį, pertvarkytą iš sovietiniais laikais statyto bendrabučio statybininkams.

Tiltų gatvės pradžioje dar sovietmečiu buvo nušluota nuo žemės apgriuvusi bažnyčia ir ant jos pamatų pastatytas "Neptūno" restoranas. Atgimimo pradžioje tiesiog gatvėje buvo pastatytas čia stovėjusios bažnyčios maketas ir buvo puoselėta minčių, jog ji bus atstatyta. Sakoma, gerais norais ir pekla grįsta. Dabar čia nei restoranas, nei bažnyčia. Pastato antrame aukšte įsikūrusi dar viena labdaros organizacija. Jau nekalbu apie tai, kaip toje pačioje Turgaus gatvėje miesto svečiai vedami žiūrėti buvusios bažnyčios kontūrų, o netoliese, ant buvusios bažnyčios pamatų, surinkus palaidotų žmonių kaulus, buvo pastatytas namas. Sako, norėta įkurti viešbutį. Šiuo atveju nekalbu apie moralę ir padorumą, bet juk kas nors turi atsakyti už neatsakingai ir, ko gero, piktavališkai padėtus parašus?

Gerai, kad imituodami fachverką, atstatė buvusį senąjį ryžių malūną. Nustebau pamačiusi ant jo sienos lentelę, kurioje įrašyta architekto, prikėlusio gyvenimui šį pastatą, pavardė. Gaila, kad vasarą, kai mieste apstu turistų, buvusio senojo ryžių malūno nuotrauka prie pasukamojo tiltelio kėpsojo nuošalėje...

Yra žinoma, kas sukūrė senojo Dramos teatro, Raudonojo Kryžiaus ligoninės, dabartinės Mokesčių inspekcijos, o prieškary – buvusios taupomosios kasos pastatus. Ar taip sunku prie išlikusių pastatų tiesiog parengti trumpus aprašymus? Juk geras pavyzdys yra čia pat, Liepų gatvėje.

Klaipėdoje prieškary gyveno ir savo indėlį į miesto statybos kultūrą įnešė ir du vokiečių architektai – P.Giesingas ir E.A.H.Reissmannas. Nobelio premijos laureato Tomo Mano namelis Nidoje – būtent pastarojo architekto darbas. Šio architekto projektuotų pastatų Klaipėdoje yra ir šiandien. Pavyzdžiui, buvęs muilo fabrikas Šaulių gatvėje, dabar – medicinos įstaiga, namas Manto g. 1, kuriame buvo įsikūrusi prieškary leisto laikraščio "Memeler Dampfboot" spaustuvė.

P.Gyzingas projektavo vadinamąjį Sembritzkio gyvenamąjį rajoną, buvusių miesto centrinių kapinių ir evangelikų koplyčią.

Juk įmanoma parengti trumpus aprašymus, idant patys klaipėdiečiai geriau pažintų savąjį miestą. Kodėl reikia pamiršti tai, ką paliko istorija?

Pagaliau ir Klaipėdoje gyveno įdomūs, saviti lietuvių menininkai. Būtent uostamiesčiui jie skyrė savo darbus ir kūrybą. Ką žinome apie juos? Pavyzdžiui, ar yra pritvirtinta lentelė prie namo, kuriame gyveno Salys Šemerys-Šmerauskas – mokytojas, buriuotojas, keturvėjininkas?

Kai praėjusią savaitę į Klaipėdą buvo atvykęs užsienio reikalų ministras A.Ažubalis, jis sakė, jog su miesto vadovais tartasi, kaip Klaipėdoje įamžinti prieškario Lietuvos užsienio ministro Dovo Zauniaus atminimą. Manau, tai yra puiki žinia ir pavyzdys, kaip reikia rūpintis Lietuva, jos istorija ir žmonėmis, garbingai dirbusiais valstybei. Ir jeigu nenužersime praeities dulkių dabar, sunkoka tikėtis, jog tai padarys kitos kartos.