Suprantu to įrašo tikslą ir net palaikau autoriaus siekį motyvuoti žmones stoti į kariuomenę, bet taip čia neveikia: visa, ką jis parašė, yra šūdas, ir daug kam tai aišku. Kai žmogus šneka šūdą ir dar kviečia visus kažką daryti, žmonės netgi pasąmoningai jam nepaklūsta – niekas nenori sekti paskui tokius lozungus.
O dabar papasakosiu, kaip bus iš tikrųjų, – etapais.
Kai frontas pradeda artėti prie kurio nors miesto – t. y. atstumas iki LBZ (karinio susikirtimo linijos) sutrumpės iki 50–70 km – į jį masiškai pradės važiuoti kariškiai: atvyks užnugario (logistikos) daliniai, tarnybos ir brigadų sandėliai, kad juos nutolintų nuo fronto dėl saugumo. Mieste staiga smarkiai pabrangs būsto nuoma, jo rasti taps beveik neįmanoma. Infrastruktūra nebesusitvarkys: parduotuvėse susidarys eilės, gali tekti valandas laukti Novos Poštos skyriuje, pas kirpėją pateksi tik iš anksto užsirašęs ir lauksi savaitę, į autoservisą – kelias savaites ar net mėnesį.
Tai miesto ekonomikos klestėjimo laikotarpis: tiek pinigų tie miestai (jei tai ne Charkivas) niekada nematė. Ūkinės parduotuvės, autodetalių parduotuvės, autoservisai, maisto parduotuvės, kavinės, picerijos, suši barai, kirpyklos, Nova Pošta skyriai – visa tai augs kaip baravykai po lietaus. Jei mieste nėra didelio tinklo (ATB ar „Varus“), kainos kils visur, jeigu tinklas yra, kainos laikysis, bet tik tol, kol frontas neprislinks arčiau, maždaug iki 35–40 km.
Tuo momentu dauguma užnugario dalinių pajudės toliau ir vietoj jų pradės kurtis koviniai. Kartu su jais išvažiuos ir didieji tinklai – rinka liks vietinė. Ir tada žmonės išties praturtės. Pažįstu vieną smulkaus verslo savininką priartėjus prie fronto kaimuose: per tris mėnesius pakeitė „Geely MK“ į „TLC 100“ – tiesa, jis maistą į parduotuvę veždavo su REK (radijoelektronine kova), bet jo atvejis labiau apie priešpaskutinę stadiją.
Kariniai iš karto susitvarkys kasdienybę, kadangi daug kas gyvens griuvėsiuose, jų įrengimas gyventi pareikalaus milžiniškų išlaidų. Į didžiuosius statybos centrus kroviniai važiuos sunkvežimiais kelis kartus per savaitę.
Aišku, mieste bus smūgių – daugiausia pramoninėse zonose, miško ruožuose aplink miestą; kartais kris ir miestelyje, bet vietinius tai mažiau paveiks – laikas uždirbinėti pinigus.
Vietos valdžia irgi nedels, nes į biudžetą pagaliau ateina rimti pinigai, todėl visi pradės „rubilinti“ ir leisti juos: nauji keliai, trinkelės, gėlynai, naujas apšvietimas, sugriautų pastatų atstatymas, nauji langai mokyklose ir darželiuose, kuriuose niekas nebesimoko… Jie turi fantazijos.
Frontui priartėjus dar 10 km, viskas šiek tiek pasikeičia: smūgių bus dar daugiau, o akcentas persislinks nuo karinių objektų link civilių. Nova Pošta skyriai (pvz., per dvi dienas Limane sudaužyti trys skyriai), statybinių prekių parduotuvės, autoservisai, autodetalių parduotuvės (kodėl jie taip patinka, nežinau, bet mano atmintyje jau penki tokie buvo sunaikinti KAB’ais). Žmonės pamažu pradės išvažiuoti, bet tie, kurie labiausiai atkaklūs, liks; kainos dar pakils – mačiau, kaip už indelį „Olivjė“ parduotuvėje imdavo 120 grivinų, už pakelį cigarečių – 200 (taip, kartais galima greitai susirinkti į „Kruzaką“).
15–20 km: smūgių vis dažnėja, elektros infrastruktūros niekas nebeprikelia, mobilus ryšys dingsta, FPV dronai gatvėse tampa įprastu vaizdu, dauguma parduotuvių uždaryta, keletas atidarytų turi ant parkingo kelias sudegusias mašinas, kurias nėra kam išvežti. Gyventojų beveik neliko – likę keli šimtai pensininkų, keli šimtai laukiančiųjų, ir keli šimtai tų, kuriems atrodo, kad nėra kur važiuoti. Net parduotuvių darbuotojai seniai išvažiavę, juos ryte atveža savininkas, vakare parveža atgal į palyginti saugią teritoriją.
Kariniai daliniai mažėja, nes daug kas perkelia savo bazes už 10 km nuo miesto – po pozicijų būti ten, kur bet kada į galinį langą gali įskristi FPV, nėra labai komfortiška. Mieste jie stabteli tik pravažiuodami: sustoja apsipirkti ar prieš išvykdami ir važiuoja toliau. Su laiku net šios „civilizacijos salelės“ užsidaro arba jas sunaikina.
Kai priešo grupės priartėja iki kontakto (5–10 km), miestas pradeda būti naikinamas: KAB’ai, artilerija, MLRS, raketos. Daug kam, kas likę, tampa aišku – jei nėra kur važiuoti, svarbiausia vis tiek važiuoti. Kai kuriuos išveža savanoriai, kai kuriuos – policija (jie ten dirba, organizuoja evakuaciją), kažkas išvažiuoja pats, o kas nors jau nenutolsta – palaidotas namo likučiuose.
Vėliau į miestą prasiskverbia priešo grupės ir bando įsitvirtinti logistikos centrais – kaupti personalą ir resursus tolimesniems šturmams, tada mes vėl jį griauname KAB’ais, artilerija, MLRS ir raketomis.
Po kelių mėnesių (o gal pusmečio) miestas tampa palyginti saugia zona, kur galima vaikščioti, ir tada prasideda plėšimai, prievartavimai ir grobimas, bet to negali įvykti, nes nėra kam ir nėra ko. Miestas dingsta: nėra gyvenamų namų, nėra infrastruktūros, nėra kelių, elektros, vandens ir dujų tiekimo… Pavyzdžiui, Popasna net pašalinta iš gyvenamųjų vietovių sąrašų, nes jos atstatymas neįmanomas. Vienintelis užsiėmimas tokiuose miestuose – skaldyti metalo laužą, bet tai labai rizikinga: gali sprogti bet kuri akimirka, ir gerai, jei tik rankas nusprūs. Gali sunykti kvartalas aplinkui.
O tam, kad to nebūtų, reikia prisijungti prie Ukrainos Gynybos pajėgų, kas negali – aukoti tiek, kiek gali. Nes jei frontas ateis į jūsų miestą, galbūt galėsite užsidirbti iš kariškių, bet paskui neturėsite nei namo, nei verslo, nei turto – viskas sudegs, kaip jau degė ne kartą. Žmonių trūkumas – vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių priešą. Mes kovojame labai gerai, bet jie mus stumdo „mėsos“ kiekiu. Beje, pilnas dalinys praranda gerokai mažiau, nes žmonės turi laiko atsigauti, yra geresnės fizinės ir psichinės formos…
Suprantu, kad rusų kampanijos, skirtos mobilizacijos diskreditacijai, aš neaplenksiu – ten tekstus rašo protingesni žmonės ir įdeda milijonus dolerių jų sklaidai. Tad mano rašinys – tiesiog laiko praleidimas – nekovosiu, kad kas nors mobilizuotusi… Vis dėlto pažadu dėti dideles pastangas, kad šis scenarijus jūsų mieste neįvyktų. Kartu su manimi tai darys visi mūsų kuopos vaikinai ir visos mūsų bataliono jėgos.
O jūs galite mums padėti prisidėdami prie rinkliavos ekskavatoriui, kurio mums labai reikia tam, kad giliai kapsytumėsi ir ilgiau laikytumėmės pozicijų.
Paramos būdai:
Republic of Ireland
My Account details are: BIC: BOFIIE2DXXX
IBAN: IE28BOFI90062381534978
Pervedimo laukia: VŠĮ TARPTAUTINIS UKRAINOS DRAUGŲ FONDAS
Sąskaita: LT337300010175616216
Suma: 5.00 EUR
Suma: 10.00 EUR
Suma: 20.00 EUR
Suma: 33.00 EUR
Suma: 50.00 EUR
Suma: 77.00 EUR
Suma: 100.00 EUR
Suma: 125.00 EUR
Suma: 155.00 EUR
Suma: 200.00 EUR
Paskirtis: Raimai
