Tik po visko liko tuščia ir liūdna, nes pasitikėjimas kai kuriais išrinktaisiais sumenko iki skausmo. Bet tautosaka vėl ima viršų. Po kiekvienos audros išaušta nauja diena. Tai tiesa.

Tas šviesulys šįsyk sužibo iš policijos komisariato ir vilties suteikia kaip niekad daug, kad ne viskas Lietuvoje yra prarasta, ne visi emigravo ir ne visi čia likę – idiotai, tik imituojantys darbą už valdišką algą.

Vilčių suteikė Kauno policijos komisaras Darius Žukauskas, kurį, ne paslaptis, savo gretose norėtų matyti net jo priešai. Jis sužibo naujame telefoninių sukčių demaskuotojo amplua.

Tai jau buvo garbės reikalas, kai kooperatyvo "Alio, mama" berniukai aukas ėmė medžioti, prisidengę paties komisaro tapatybe. Drąsu, įžūlu ir kvaila. Taip trumpai galima apibūdinti tai, kas nutiko po to, kai jiems perskambino pats D.Žukauskas, tas pats, kuris beveik prieš trejus metus iš susisprogdinti grasinusio narkotikų platintojo rankų išplėšė granatą be žiedo. Tada viskas baigėsi kaip sename gerame vesterne su laiminga pabaiga ir šauniais policininkais.

Šįkart bemaž ketvirtį valandos tas pats komisaras apsimetinėjo kvaileliu ir iš pusiausvyros išvedė, regis, patyrusį kalbėtoją, kol tas ėmė mikčioti. Sukčiai visokiais būdais mėgino įkalbinti, jų manymu, kvailoką dėdę, atskleisti savo banko kortelės duomenis. Tačiau patys liko kvailių vietoje ir tapo pajuokų objektu, kai pokalbis buvo paviešintas ir paskelbta, ką jie bandė apgauti.

Šį pokalbį tikrai verta išgirsti visiems, kad žinotume, kaip nesunku patiems pakliūti į tokių niekšų pinkles, bet labiau įrašas vertingas dėl to, kad suteikia vilčių, jog šioje šalyje dar ne viskas prarasta.