Kiek reikia laiko niekšybėms pamiršti?

Kad ir kaip skambėtų ciniškai, bet žmonės, esantys bet kurios valstybės (bet kokioje amžių sandūroje) priekyje, turi gerokai praplėtę skalę nuo visuotinai priimtos bendros moralės normų.

Tūkstantmečių prireikė, kad būtų jų pačių tautiečių šlovinami tokie barbarai kaip Čingishanas Mongolijoje ir Tamerlanas Uzbekistane. Porą šimtų metų užteko, kad Rokfelerių ir Morganų šeimų atstovai iš plėšikų ir piratų taptų didvyriais.

Tolimųjų reisų vairuotojai iš Kaukazo valstybių dar ir dabar neretai už priekinio vilkiko stiklo užsikišę vieno iš didžiausių tironų pasaulio istorijoje – Stalino portretą. Nors tik visiškas imbicilas gali nežinoti, kad šis kraugerys ne tik padėjo laimėti karą prieš kitą kraugerį Hitlerį, bet ir pražudė milijonus nekaltų žmonių, stiprindamas sovietų imperijos valstybingumą.

Jokiu būdu nevedu paralelių tarp šių monstrų ir buvusių mūsų visuomenės vedlių, palyginti smulkių, bet vis dėlto paklydimų. Tačiau jų, tų paklydimų, tarp tautos avangardo neišvengė nė viena sėkmingai susiformavusi valstybė.

Mes, kaip tikri agrarinės šalies atstovai, visada lipam ant to paties grėblio, užstrigdami ties smulkiais dalykais – nematydami esmės.

Nuimti generolo Vėtros lentelę ar ne, pervardyti Škirpos gatvę ar ne, nuversti Cvirkos paminklą ar ne.

Jų klaidų pripažinimas nereiškia jų išsižadėjimo, nes tai mūsų tautos dvasios dalis, mūsų valstybingumo, atskiesto nereikalingomis aukomis, dalis.

Mano didžiu įsitikinimu, turime suvokti esminį dalyką, kad žmonės, nusipelnę valstybei dabar, prieš šimtą ar prieš tūkstantį metų , kurių dėka ir turime Lietuvos valstybę, nebuvo šventi. Kurdami ir stiprindami Lietuvos valstybę jie darė klaidų ir tai mes turime pripažinti, nors ir kaip norėtume juos kanonizuoti (padaryti šventaisiais).

Tačiau jų klaidų pripažinimas nereiškia jų išsižadėjimo, nes tai mūsų tautos dvasios dalis, mūsų valstybingumo, atskiesto nereikalingomis aukomis, dalis.

Todėl manau nereikėtų skubėti vienų paminklų griauti, kitų statyti. Aš norėčiau, kad Kaune išliktų senasis Vytauto Didžiojo, o ne Visvaldo pastatytas kario-pirklio paminklas. Nors mūsų visų laikų didvyris Nr.1 ne tik žirgus Juodojoje jūroje girdė, bet ir Žemaitiją porą kartų kryžiuočiams sugebėjo užstatyti, ir prezidentui A.Smetonai nenorėčiau paminklo griauti, nors, manau, galėjo keturis komunarus kaip A.Paleckį uždaryti į kalėjimą, bet nesušaudyti.

Nesiimu arbitro vaidmens vertinti, kuri visuomenės dalis teisesnė, palaikanti R.Šimašiaus, F.Kuklansky ar tautos patriarcho rodomą kryptį, tačiau palinkėsiu visiems, aktyviai dalyvaujantiems procesuose, veikti valstybės labui taip, kad ateityje nereikėtų griauti jiems statomų paminklų.