Tik kažkaip be to neišeina. Ypač pastaraisiais metais, kai pandemija, vakcinacija, o dabar jau ir karas Ukrainoje išgrynino tam tikrą kai kurių socialinių grupių protu sunkiai paaiškinamą požiūrį visais šiais klausimais, kurie kone tobulai atspindi V.Putino propagandinių ruporų aidą.

Pandemija, vakcinacija, o dabar jau ir karas Ukrainoje išgrynino tam tikrą kai kurių socialinių grupių protu sunkiai paaiškinamą požiūrį.

Ir tie mūsų "choristai" neatsirado iš niekur. Jie buvo visada, iš jų jau anksčiau buvo galima išgirsti (gal tik ne taip garsiai, kaip dabar) sunkiai suvaldomą panieką JAV ir visai Vakarų civilizacijai, žavėjimąsi režimu Rusijoje, neapykantą savo valstybei ir, žinoma, jos valdžiai, spekuliatyvų pasipiktinimą žydais ir tariamą užuojautą palestiniečiams (tai yra ne kas kita, o tik tas pats užmaskuotas antisemitizmas), jie visur įžvelgė sąmokslo teorijas, pradedant skiepais ir baigiant Amerikos siekiu užvaldyti pasaulį. Jie ir šiandien yra už abstrakčią taiką, kai esą visos pusės dėl karo Ukrainoje kaltos, bet labiausiai – ukrainiečiai.

Jie nevengia ir kitų sociopatinių klišių, prisidengdami kad ir tradicinėmis šeimos vertybėmis ar konstitucinėmis piliečių teisėmis.

"Lietuvos teritoriją laikinai administruojantys asmenys imasi grubaus teisinio nihilizmo ir dvigubų standartų taikymo, šiurkščiai pažeisdami konstitucines piliečių teises ir laisves", – tokiu štai, mažai kuo nuo rusų propagandininkų besiskiriančiu lingvistiniu rebusu šeimos teisių gynėjais pasivadinę asmenys kreipėsi urbi et orbi, nes Vilniaus valdžia gegužės viduryje jiems ėmė ir neleido Vingio parke surengti Didžiojo šeimos gynimo maršo.

Todėl, pasak maršistų, "patyčios iš tradicinių vertybių, prigimtinės šeimos tęsiasi", bet "pakilusios tautos niekas negali nugalėti ir niekada nenugalės".

Tik klausimas, prieš ką ir kieno šitas karas?