Kinija turi strategiją tvarkytis su Vakarais, o šie – dar ne

Pandemija aiškiai parodė, kad klydome. Visų pirma, koronaviruso sukeltos mirtys ir žala tiesiogiai kyla iš apgaulės ir bauginimo, kurie yra Kinijos komunistų partijos vizitinė kortelė. Šios šalies valdžia nepateikė jokių užuominų apie protrūkio kilmę, tik citavo sąmokslo teorijas, kaltindama amerikiečių kariškių delegaciją, spalį apsilankiusią Uhane. Taip pat buvo nutildyti drąsūs vietos gydytojai ir žurnalistai, mėginę perspėti apie pavojų.

Dėl žemyninės Kinijos režimo liguisto troškimo vaizduoti Taivaną nesant valstybe Pasaulio sveikatos organizacija, pataikaujanti Pekinui, ignoravo demokratinę kinų salą, kai ši gruodžio 31-ąją paskelbė perspėjimą ir pranešė JT agentūrai, jog plinta kai kas pavojingiau nei paprastas plaučių uždegimas.

Prisiminkite: tuo metu Uhane buvo 104 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, iš jų 15 – mirtini.

Sausio viduryje Kinijos valdžia vis dar neigė, jog esama kokių nors aiškių įrodymų, kad žmonės gali užsikrėsti nuo kitų žmonių. Baimindamasi dėl savo įvaizdžio, ji leido Uhane įvykti didžiulei šventei, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Kai Pekino valdžia galiausiai izoliavo užkrato apimtą regioną, buvo uždraustas oro susisiekimas su likusia Kinijos dalimi – bet ne tarp Uhano ir kitų šalių.

Ankstyvesni veiksmai galėjo leisti išvengti pasaulinės epidemijos. Dabar už tai mokame mes visi. Dar blogiau, Kinijos vadovybė naudojasi vakuumu, paliktu Jungtinių Valstijų, vis sparčiau judėdama link Xi Jinpingo tikslo iki 2049 metų tapti galingiausia valstybe pasaulyje.

Kinija ne vien vengė prisiimti kaltę už pandemiją, bet ir savinasi nuopelnus už pastangas ją įveikti. Kinija save vaizduoja kaip tikrą supervalstybę – pasitikinčią savimi, pajėgią ir dosnią, bet už savo pagalbą reikalauja dėkingumo.

Namuose ji pabrėžia tokius triukus kaip itin sparti 10 000 lovų „ligoninių“ (iš tikrųjų – modulinių karantino skyrių) statyba. Užsienyje praktikuojama „apsauginių kaukių diplomatija“: medicinos priemonių (dažnai prastos kokybės) dosnios labdaros siuntos (arba taip įvardyti komerciniai kroviniai) smarkiai nukentėjusioms šalims, pavyzdžiui, Italijai.

Viso to bus dar daugiau. Pandemija skaudžiausiai smogs neturtingiausioms šalims pasaulyje. Kinija dar tvirčiau suims jas į savo gniaužtus, žadėdama naujos infrastruktūros arba nurašyti skolų mainais už politinį paklusnumą.

Žurnalistė (dabar – akademikė) Louisa Lim savo knygoje „Amnezijos „Užmaršties Liaudies Respublika“ išsamiai aprašė valstybės remiamą politiką ištrinti prisiminimus apie 1989 metais Tiananmenio aikštėje ir kitur vykusias žudynes. Ji papasakojo istorijų apie motinas, praėjus daugeliui metų tebeieškančių žinių apie savo nužudytus vaikus. Pasak jos, dabar propagandos mašina įjungė kitą pavarą: užuot perrašinėjusi istoriją namuose, Kinijos komunistų partija perrašinėja dabartį – tarptautinei auditorijai.

Savo straipsnyje žurnale „Foreign Policy“ L. Lim tai vadina „pasaulinio informacijos karo naujuoju frontu“. Galbūt dabar aktualiausia tema yra koronavirusas, bet, anot jos, „vyksta didesnis mūšis dėl to, kas kontroliuos pasaulinius informacijos srautus ir pačią žurnalistikos ateitį“. Laisvoji žiniasklaida ir mūsų socialinių tinklų platformos – beje, uždraustos pačioje Kinijoje – yra tiek taikinys, tiek arena.

Nuo 2009 metų Kinija vykdo kruopščiai apgalvotą, ilgalaikę strategiją, lyginant su kuria Rusijos prastai sukurptos eibės atrodo kaip išklerusi „Lada“, mėginanti lenktyniauti su moderniu greituoju traukiniu. Režimas nuosekliai klojo pamatus, leidžiančius daryti įtaką, bet kokioms pasaulyje vykstančioms diskusijoms apie Kiniją ir galiausiai jose dominuoti.

Tai apima gigantišką valstybinės žiniasklaidos imperiją, slaptas pastangas manipuliuoti socialiniais tinklais, naudojantis anoniminėmis arba suklastotomis paskyromis, taip pat pulkus sąmoningų arba nesąmoningų talkintojų. Naudojama taktika – pirkti brangius reklaminius priedus pinigų stokojančiose žiniasklaidos priemonėse, taip pat siūlyti transliuotojams nemokamo turinio. Kritikuojantys balsai Kinijoje nutildomi, o užsienyje – bauginami. Kovo mėnesį buvo išsiųsti keli itin nusipelnę Amerikos užsienio naujienų žurnalistai. Tik nedaugelis į tai atkreipė dėmesį.

Tonas keičiamas gluminama sparta: Užsienio reikalų ministerijos atstovas vieną dieną per tviterį skelbia antivakarietiškas sąmokslo teorijas, o kitą dieną pareigūnai lipšniai pabrėžia tarptautinio bendradarbiavimo būtinybę.

Geras pavyzdys, kaip visa tai praktiškai veikia, yra Tibeto marginalizavimas. Anksčiau Dalai Lama būdavo laukiamas svečias Vakarų kanceliarijose. Dabar jis – atstumtasis.

Per vieną neseniai įvykusią kelionę į Europą jo aukščiausio lygio viešas susitikimas buvo su saujele drąsių Lietuvos parlamentarų (jie vis dar prisimena užsienio jėgos okupaciją – ir kaip pasaulis į ją žiūrėjo pro pirštus).

Musulmonų pasaulis beveik visiškai ignoravo siaubingą elgesį su išpažįstančiais tą patį tikėjimą vakarų Kinijoje. Taivanas, koronaviruso krizę sprendęs daug humaniškiau ir veiksmingiau negu žemyninė valstybė, yra nuosekliai atribojamas nuo tarptautinių reikalų.

Visa tai yra dalis didesnio ir grėsmingesnio paveikslo. Veteranas Singapūro diplomatas Kishore Mahbubani ką tik išleido naują knygą – „Ar Kinija laimėjo?“ Jo atlikta Kinijos vadovybės sėkmės analizė painokai išdėstyta, bet pagrindinė mintis – kad mes Vakaruose, ypač Jungtinėse Valstijose, tuščiai išeikvojome savo pranašumą. Pasipūtimas, godumas ir trumparegiškumas nustekeno mūsų ekonominį, politinį ir socialinį modelį. Dėl Kinijos integracijos į mūsų tiekimo grandines ir tokių bendrovių kaip telekomunikacijų milžinė „Huawei“ sumanios politikos „atsitolinti“ tapo nepaprastai sunku.

Kaip pastebėjo Charlesas Partonas, dešimtmečius buvęs vienas pagrindinių padėtį Kinijoje stebinčių apžvalgininkų Britanijoje, mes neturime strategijos, kaip tvarkytis su Kinija. Tačiau Kinija turi strategiją, kaip tvarkytis su mumis.

Laiko lieka nedaug. Pažiūrėkite, kaip Kinijos vadovybė elgiasi su savo pačios žmonėmis. Tuomet pamėginkit įsivaizduoti, kaip jie norėtų elgtis su mumis.