Kita stotelė – Baltarusija?

Valdžia iš karto paskelbė, jog šiuose išpuoliuose įžvelgiamas "čečėnų pėdsakas", tačiau po kelių dienų vieno Riazanės miesto namo rūsyje užklumpami nepažįstami žmonės, kraunantys maišus su heksogenu. Šie vyrai – ne čečėnai, jie – iš FSB.

Oligarchui Vladimirui Gusinskiui (1952) priklausęs NTV kanalas transliuoja debatų laidą "Nepriklausomas tyrimas", kurioje dalyvaujantys FSB pareigūnai vieni kitus netiesiogiai apkaltina sąmokslu. Nepaisant to, Jis nusprendžia išnaudoti dar rusenančią žmonių neapykantą čečėnams. Pradedamas antrasis Čečėnijos karas.

Tiriantieji, kas slypi už daugiabučių sprogdinimų, susiduria su kliūtimis. Kai kurie jų – nužudomi (žurnalistas Jurijus Ščekočikinas (1950–2003) ir politikas Sergejus Juščenkovas (1950–2003). Įpareigotas "Šeimos", Borisas Berezovskis (1946–2013) sukuria Jam naują partiją "Vienybė" (vėliau pervadintą "Vieningąja Rusija"). Tuo pat metu Romano Abramovičiaus (1966) naftos kompanija "Sibneft" užtikrina Jam finansinę paramą.

1999-ųjų žiemą vykusiuose parlamento rinkimuose "Vienybė" pelnė daugiau nei 23 proc. balsų, tapdama antrąja didžiausia Dūmos jėga po Genadijaus Ziuganovo (1944) komunistų. Paskutiniąją XX a. dieną, B.Jelcinas pasikviečia Jį į savo kabinetą ir paskiria laikinuoju prezidentu (mainais į savo teisinę neliečiamybę ir didelę pensiją).

Norėdamas sužavėti rinkėjus, Jis šoko, dainavo, sportavo, viešino savo apsilankymus pas gydytojus, skraidė kariniu lėktuvu ir leidosi povandeniniu laivu į gelmes, demonstravo religingumą ir kartu su autorių kolektyvu išleido autobiografiją. 2000 m. kovo 26 d. Jis užtikrintai laimėjo prezidento rinkimus, jau pirmojo turo metu gaudamas 53 proc. balsų. Tuo metu Jį iškėlę žmonės vis dar naiviai tikėjo esantys tikrieji situacijos šeimininkai – jie nesuprato, kad Kremliuje gali būti tik vienas caras.

Pirmąja Jo auka tapo V.Gusinskis, kritikavęs karą Čečėnijoje ir rėmęs Jo konkurentus. Šiam oligarchui priklausantis NTV kanalas buvo finansuojamas iš "Gazprom" paskolų. Šių nesumokėjus, 2000 m. birželį oligarchas sulaukia kaltinimų finansinėmis machinacijomis ir yra uždaromas į kalėjimą. Vėliau jam leidžiama palikti šalį su sąlyga, kad didžiąją dalį NTV akcijų jis perleis "Gazprom".

2000 m. rugpjūčio 12 d. du paslaptingi sprogimai į Barenco jūros dugną nugramzdina atominį povandeninį laivą "K-141 Kursk". Jis atsisako pagalbos iš užsienio ir tyli kelias dienas. 118 įgulos narių žūva jūros gelmėse. Žmonės pyksta, o spauda apkaltina Jį panieka žuvusiųjų šeimoms. Tarp kritikų – ir Jį iškėlęs žmogus B.Berezovskis. Kaip ir V.Gusinskis, B.Berezovskis sulaukia kaltinimų dėl turto pasisavinimo ir bėga į Jungtinę Karalystę.

Siekdamas ištobulinti sistemą, Jis sukuria savo oligarchiją, pasikviesdamas buvusius KGB kolegas bei Sankt Peterburgo savivaldybės laikų bičiulius. 2002 m. spalio 23–26 d. šalį vėl sukrečia teroro aktas. Čečėnų ekstremistai užima Maskvoje Dubrovkos teatrą ir paima įkaitais beveik tūkstantį žmonių. Specialiosios pajėgos panaudoja paslaptingas dujas, taip pražudydamos 130 asmenų, tarp jų ir teroristus.

2003 m. susidorojama su dar vienu oligarchu. Politinę grėsmę keliantis naftos magnatas Michailas Chodorkovskis (1963) apkaltinamas vengimu mokėti mokesčius ir atsiduria Sibiro kalėjime, pastarojo kompanija "Jukos" konfiskuojama ir parduodama iš varžytinių Jo draugams.

Tų pačių 2003-iųjų lapkritį Gruzijoje įvyksta Rožių revoliucija – daugybę metų nuo Rusijos priklausoma posovietinė valstybė aiškiai deklaruoja siekius tapti Vakarų pasaulio dalimi.

2004 m. kovo 14 d. Jis pelno 71 proc. rinkėjų balsų ir yra išrenkamas antrajai kadencijai. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. čečėnų teroristai užima Beslano miesto mokyklą. Nekompetentingos specialiosios pajėgos vėl vykdo šturmą. Žūsta 334 žmonės (iš jų 186 vaikai).

Kaip ir daugiabučių sprogimų, laivo "Kursk" bei Dubrovkos teatro atvejais, aukų artimieji susiduria su cinišku valdžios atstovų abejingumu, o nepatogius klausimus keliantys asmenys yra persekiojami ir žudomi. Žurnalistė Ana Politkovskaja (1958–2006) – tik viena iš daugelio.

Tų pačių metų žiemą nuo Jo ima gręžtis dar viena kaimyninė valstybė. Ukrainoje vykstančiuose prezidento rinkimuose grumiasi Jo statytinis Viktoras Janukovyčius (1950) ir provakarietiškas Viktoras Juščenka (1954). 2004 m. lapkričio 22 d. rinkimų rezultatai skelbia V.Janukovyčiaus pergalę.

Prabylama apie balsų klastojimą ir jau kitą dieną prasideda V.Juščenką palaikantys protestai. Atsakydamas į tai, Kremlius 2006 m. sausio 1 d. sustabdo dujų tiekimą Ukrainai bei pradeda ukrainietiškų prekių boikotą. Nepaisant dujų embargo ir kitų trukdymų, Ukraina ir Gruzija vis dar deklaruoja siekius tapti ES ir NATO narėmis.

2008 m. Jis formaliai apsikeičia postais su Dmitrijumi Medvedevu (1965), o tų pačių metų vasarą Rusija įsiveržia į Gruziją ir po kelias dienas trukusio karo atplėšia Abchaziją bei Pietų Osetiją.

2011 m. įvyksta Arabų pavasaris, išverčiantis daugelį dešimtmečių valdančius diktatorius. Jis nenori sulaukti Muammaro Gaddafio (1942–2011) likimo, todėl nusprendžia grįžti į prezidento postą. Jo nerimas pagrįstas, protestai neaplenkia ir Rusijos, o 2013–2014 m. žiemą ukrainiečiai dar kartą atsikrato V.Janukovyčiaus. Atsakydamas į tai, Kremlius inspiruoja karą Rytų Ukrainoje bei okupuoja Krymo pusiasalį.

Po to prabėgus penkeriems metams, Jis vis dar valdžioje. Kaip ir kiekvienas diktatorius, per savo viešpatavimo laikotarpį Jis ne tik sukūrė kone tobulą kontrolės sistemą, bet ir pats tapo jos įkaitu. Po daugybės žmogžudysčių ir finansinių nusikaltimų trauktis nėra kur, o norint nuraminti oligarchus ir skurstančią liaudį, būtina pamaitinti juos naujomis, svetimu krauju suteptomis pergalėmis.

Sakoma, kad Jo žvilgsnis krypsta į Baltarusiją.