Emigracija, atsiradę asmeniniai ryšiai su kitų tautybių, rasių atstovais be didelių kažkieno pastangų teorines diskusijas apie ksenofobiją pavertė kasdiena. Kol gyventa socialistiniame vakuume, rasinės neapykantos problemos atrodė tarsi ir neaktualios – kaip neaktualu gali atrodyti visa, ko nematome. Sulig pirmaisiais juodaodžiais legionieriais Lietuvos provincijos krepšinio komandose, pirmaisiais savo tamsesne oda išsiskiriančiais anūkėliais ir kitiems dievams besimeldžiantiems žentams bei marčioms, radosi būtinybė apsispręsti: gali kiti būti savi ar ne.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau garsusis krepšinio pasaulio skandalas elementariai praprusino lietuvius, kurių dauguma iki tol nė nenutuokė apie žodžio "negras" paniekinamąją prasmę. Naivu manyti, kad vien toks žinojimas išgujo visas buitinio rasizmo apraiškas, tačiau taisyklių lengviau paisyti, kai jos yra žinomos.

Tad ką daryti su Užgavėnių žydeliais, kurie, žiū, ir užeis šiandien beprašydami "blyncių su kakava"? Užganėdinti, nes karikatūrizuota persirengėlių minia neįsivaizduojama be tradicinio senojo kaimo ir miesto ryšininko žydo? Ar išprašyti, nes šiandien politiškai korektiška juoktis tik iš politikų?

Atsakymo geriausia ieškoti ne skandalu suskubusių pasinaudoti politikų pareiškimuose, bet pasitarus su sveika nuovoka. Mūsų tradicijos – jei jas geriau pažintume – liberalesnės, nei galima manyti, o ir jas pačias, perfrazavus Ciceroną, dienos aktualijos neišvengiamai keičia. Užgavėnių esmė – ne kažką pažeminti, ne pašiepti konkrečius asmenis, bet linksmintis prieš būsimą susikaupimo metą gavėnią. Net jei visiems laikams atsisveikintume su šaržuotais žydeliais, čigonais (šiame kontekste kažkodėl nepastebimais), linksmybių laukas tikrai nesusiaurėtų. Juk svarbiausia, kad būtų blynų. Ir kakavos.