Klerkų ir vidutinybių valdoma valstybė

Klerkų ir vidutinybių valdoma valstybė – taip pavadinčiau Lietuvą šiandien, praėjus 30 metų nuo atkurtos Nepriklausomybės.

Šiaip jau nerašau į socialinius tinklus, bet šiandiena perpildė labai jau talpią mano kantrybės taurę. Juolab, neseniai perskaičiau vieno garbaus ir gerbiamo Lietuvos žmogaus priekaištą inteligentijai, jog ji kalta, kad per mažai viešai kalba. Gal ir tiesa. Per mažai.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremonija Prezidentūroje, vykstanti kasmet prieš Vasario 16-ąją, kur Nacionalines premijas praėjusių metų geriausiems menininkams teikia valstybės prezidentas. Iškilminga, pakilu, svarbu. Lietuvos menininkui tai – aukščiausias šalies apdovanojimas, ko gero, tolygus japonų titului, kurį gauna kai kurie geriausi menininkai ir kuris vadinasi „Nacionalinė vertybė“.

Bet grįžkime į Prezidentūros Baltąją salę šiandien, 2020 m. vasario 13 d., 15 val. Atėjau pasveikinti savo mylimos aktorės Viktorijos Kuodytės. Prasidėjus ceremonijai (beje, gana nuobodžiai ir aiškiai stokojančiai bent jau kokios režisūros) gaunu Viktorijos žinutę: „Manęs neįleidžia, nesu sąrašuose, net ID kortelė nepadėjo. Kažkaip negera dūšioj, išeinu“. Pirma mintis – negali to būti. Pasirodo, gali. Ceremonija toliau tęsiasi, laimingi laureatai laimingai fotografuojasi su laimingu prezidentu, sako kalbas, dėkoja tam ir anam, kitas, dar kitas, dar kitas, laukiu, kol bus paskelbta Viktorijos pavardė – ir ką jūs manot – jos nėra. Ne tik sąrašuose, kurie atiduoti nuostabiai – daug nuostabesnei Prezidentūros apsaugai nei bet kokiame oro uoste, bet net ir renginio scenarijuje Viktorijos NĖRA! Galvoju – kaip, kodėl? Negi ji negavo Nacionalinės premijos? O scenoje prie mikrofono jau kalbą sako kultūros ministras, džiaugiasi menininkų pasiekimais, po jo prie to paties mikrofono dvasingiausią kalbą (beje, primenančią dvasingo parapijos kunigėlio pamokslą), pasako Nacionalinių kultūros ir meno premijų ilgametė pirmininkė prof. V. Daujotytė. Jos prakalbos visa baigiamoji dalis – apie Viktorijos vaidinamą „Bado meistrą“ (rež. E. Nekrošius). Bet niekas iš tų kalbėtojų kažkodėl nepastebi vienos smulkmenos – o juk vienos laureatės, kuriai reikėjo įteikti premiją – nėra. Maža to, ji net nebuvo paminėta. Na, galvoju, gal čia bus koks siurprizas? Bet renginys baigiasi keliomis choro atliekamomis dainomis ir – visų ilgai laukta minutė – fotosesija su prezidentu, be jo, vėl su juo ir vėl be jo. Įvairios konfigūracijos. Visi laimingi fotkinasi. Istorijai.

Galvoju. O juk visų tų prakalbų (prezidento, kultūros ministro ir Nacionalinių premijų komiteto pirmininkės) bendras vardiklis buvo vienas – AŠ: koks AŠ svarbus, kokią gražią/dvasingą kalbą pasakiau, kokius palyginimus/metaforas įpyniau, kaip jautriai užriečiau ir t. t., tik... vieną žmogų pamiršau. Na, kur čia atsiminsi – juk TIESIOGINIS ETERIS! Viskas turi būti sklandu ir GRAŽU. Be to, suskaičiuoti iki šešių ar septynių – nelengva. Labai jau jų daug, tų menininkų. O ir nėra kada galvoti apie juos. Reikia galvoti, kokį įspūdį padarysiu. Prieš kameras. Visai Lietuvai. Turi būti GRAŽU. Na, dėl to grožio – buvo, tiesą sakant, šiaip sau. Dar blogiau, viskame jautėsi nejaukuma – netikruma.

Galvoju vėl: o kas būtų, jei tie NUOSTABIEJI apsauginiai per klaidą ar iš paprasto žmogiškumo būtų Viktoriją praleidę į ta svajonių šalį – Prezidentūrą? Ji būtų buvusi salėje, bet jos pavardė nebūtų nuskambėjusi, kas tada? O būtent taip ir būtų nutikę. Nes scenarijuje jos NEBUVO. Sąrašuose nebuvo. Gal ir geriau, kad neįleido.

Prieinu prie Kultūros ministerijos klerkės, kuri sudarinėjo sąrašus: kodėl, kur? Iš jos atsako supratau, kad ne ji viena tuos sąrašus tvirtino, o ir DAR KAŽKAS. (beje, nepasakė, kas. Aišku, tipiška klerko baimė prieš aukštesnį klerką). Suprantu iškart – Prezidentūros klerkai irgi pasistengė. Nesu jau toks naivus ir susiprotėti, kuris klerkas – nesunku. Kultūros klerkas (atsiprašau, klerkė).

Visi pasipiktinę. Visi prie vynelio ir keliolikos mažyčių (bet skanių) sumuštinukų giliai pasipiktinę. Tik apie tai ir kalba. Bet Viktorijos nėra. Sakę prakalbas prelegentai pasimetę, bet, manau, ne dėl to, kad jie nepastebėjo, jog trūksta vienos laureatės, bet dėl to, kad sugadintas turėjęs būti TOKS gražus renginys, kur jie paruošė TOKIAS gražias kalbas.

Vėliau visi atsiprašinėjo, viešai, pilni portalai atsiprašymų apie „administracinę klaidą“, pažadų, kad prezidentas asmeniškai pakvies Viktoriją ir įteiks tą Nacionalinę premiją (lyg vaikui, kuris svajoja apie Paryžiaus Disneilendą, galų gale pažadama). Ir viskas per patarėjus. Tik kultūros ministras pats nuvažiavo į Jaunimo teatrą, kur tuo metu Viktorija vaidino ir atsiprašė. Pagarba jam.

Bet tačiau. Atsiprašinėk neatsiprašinėjęs, bet žmogui šventę sugadinote, mieli klerkai. Ir tos šventės jau nebebus. Galvoju. Kokia ta šalis, kurią per 30 metų sukūrėme. Žmogaus nebepastebime. Jei jo nėra sąraše, tai jo ir nereikia. Svarbu pasidžiaugti savimi savo poste ir GRAŽIAI pašnekėti prieš kameras, kad liaudis per teliką pamatytų, pasidžiaugtų, pasigėrėtų valdžios vyrų bei moterų grožiu ir protu (tiesa, dar dvasingumu, tai būtina). Liūdna. Ne, jau ne tik liūdna, bet ir bjauriai pikta. Ir ne tik dėl šio klerkų spjūvio į Viktoriją.

Tokių spjūvių pilna. Ministras pirmininkas ciniškai šypsosi ir mužikiškai juokauja visais gyvenimo klausimais. O ko jam nejuokauti – keliukas išasfaltuotas, žmonelė įtaisyta, Narkevičius (šedevras, vertas psichodramos) išsaugotas, – ką noriu, tą darau, aš čia Viršinykas. Na, buvo vasarą susinervinęs, kai Prezidentūros negavo: isterikavo kaip paauglė. Nestabili hormonų audrų draskoma paauglė. Grasino, grasino, lyg tai jo kas labai bijotų. Gal pats suprato, kad perlenkė, gal „piarščikai“ ką patarė, bet dabar įjungė kitą motoriuką – nepaknisit. Labai kažką man primena. Ogi taip – sovietinius partinius bosus – „vsio dozvoleno“ (viskas leistina).

Ką tik įvykusiame teismo posėdyje dėl Punios šilo rezervato plėtimo sustabdymo sužinojome dar vieną įdomų faktelį. Liudytojas, buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas, paliudijo, kad 2018 rudenį dėl rezervato plėtros mūsų nuostabusis Ministras pirminykas, labai norėjęs tapti prezidentu, bet, tačiau, deja, gaila, užuojauta juo netapęs, jam, tuometiniam aplinkos ministrui, pasakė: „Nebus to rezervato, nebus“. O kadangi K. Navickas ir buvo to rezervato plėtimo iniciatorius, tai jį neužilgo, po kokio mėnesiuko, ir atleido. Ir ministru padarė kitą – Kęstutį Mažeiką, kuris paklusnus partinis klerkas. Ką jam liepia, tą jis ir daro. Ir padarė. Tik, kadangi to protelio nėra daug, tai visai ne laiku. Ogi liepos 12-ąją, naujojo prezidento inauguracijos dieną, ėmė vaikinas ir išleido pavedimą ar potvarkį stabdyti jau beveik baigtą Punios šilo rezervato plėtimo procedūrą. O ką: aš ministras, aš viską galiu. Dargi iš to paties teismo posėdžio paaiškėjo, jog aktyvusis naujasis ministras, paskirtas balandį, birželį buvo nuvykęs į Alytaus rajoną ir ten vietiniams gyventojams pasigyrė: „Nebus plečiamas joks rezervatas. Aš prižadu. Klausimas uždarytas.“ O ką? Viskas leista. Aš valdžia: ką noriu, tą darau. Ir įvykdė pažadą, liepą tą plėtrą sustabdė. Ko iš jo norėti: ar žinote jo disertacijos temą? Negaliu nepasakyti – „Brokuotų kuilių sėklidžių morfometrija“ (kas nesuprato, paaiškinsiu: morfometrija – tai matavimai. Reiškia, vargšas tupėjo po brokuotais kuiliais ir su liniuote ar slankmačiu matavo tų vargšų išbrokuotų kuilių kiaušiukus. Tik klausimas – kam?).

O aš vis galvoju. Kaip gali taip būti? Po 30 metų savoje, nepriklausomoje šalyje kažkoks veterinaras-medžiotojas sustabdo vieną pačių logiškiausių ir teisingiausių iniciatyvų gamtosaugos srityje – Punios šilo rezervato plėtros idėją. Nepaisant visų daugybės mokslininkų tyrimų ir išvadų. Nepaisant to, kad visi gamtininkai vienbalsiai sako, jog Punios šilas – unikalus ir tik rezervato statusas gali išgelbėti tos girios visą bioįvairovę ir užtikrinti sengirės formavimąsį. Galų gale – tą galbūt vienintelį Lietuvoje didžiulį, seną, unikalų mišką argi ne išdidu būtų turėti nekertamą, saugomą, tikrą, gūdų. Man būtų. Bet ką čia – aš tik idiotas menininkas, anot K. Mažeikos (na, to ministro- medžiotojo, baigusio veterinariją, kuilių kiaušiukų matuotojo) – suklaidintas asmuo. Nesijaučiu niekieno suklaidintas ir, po velnių, turiu savo nuomonę. Jau pusė metų vyksta kova dėl to Punios šilo. Ir ką, galvojate, yra rezultatų? Na, kažkokių smulkių pasiekimų neneigsiu, bet iš esmės mes nieko kol kas nepasiekėme. Pusė metų didelių pastangų ir darbo. Kodėl? Jei vis dar būtume Sovietų Sąjungoje, būtų aišku, bet dabar – man nesuprantama. Tikrai gera idėja ir jos įgyvendinimas – sustabdomas ir nepaisant virš 100 žymiausių Lietuvos žmonių protesto, nepaisant 15 000 mūsų piliečių, pasirašiusių peticiją, parašų, jokio rezultato nedavė. Man kyla klausimas – kokioje šalyje mes gyvename? Kokią šalį mes susikūrėme, pabėgę iš imperijos? Kad pasaulis nėra teisingas, aš jau supratau seniai, bet kad iki tokio laipsnio – nesitikėjau. Žmogaus Nacionalinių premijų teikimo ceremonijoje nepasigendame, net nepastebime, kad jo nėra, vertingiausios Lietuvos girios negalime apsaugoti. Kodėl? Nes valstybę valdo klerkai ir vidutinybės. O tai pati baisiausia kasta.

Beje, didžiai gerbiamas prezidente, juk žadėjote, kad paliksite Lietuvą žalesnę nei ji yra, juk žadėjote, kad „Prižadu, Punios šilo mes jiems neatiduosime“, o kur veiksmai? Ką, užteks tik pažadų ? Nebenorite pastebėti kaip Viktorijos? Negi jūsų žodžiai tokie pat tušti kaip Karbauskio? Nenuvilkit... Manau, viena jūsų funkcijų šiame laikiname poste yra rodyti nevisai išprususiai tautai tam tikrą kelią – kovos už teisybę kelią, būti tam tikru vedliu, bet ne paskui kažką slenkančiu ir stenančiu dalyku. Na, nesupykit, jei menininkas drįsta jums patarinėti ar juolab mokyti. O šiaip, kodėl ne – pykit, jei pykstasi, man tas pats. Mes galime pyktis, man svarbu suvokti, ar jūsų žodžiu galiu pasitikėti. Kol kas turiu abejonių.

Vienoje dramoje yra tokia frazė, kurią ką tik prisiminiau: „Šita šalis žlunga“. Ko gero, nors visai nesinorėtų tuo tikėti. Bet, ko gero, taip ir yra. Melas, veidmainystė, manipuliacijos sąvokomis, – juk visu tuo mes gyvename nuo „valstiečių-žaliųjų“ atėjimo į valdžią. Na, pirmiausia, jau pačiame pavadinime yra apverstos sąvokos. Su žaliųjų judėjimu ta chebrytė turi tiek bendro, kiek Putinas su demokratija arba Trumpas su protu. Žalieji, kurių pagrindinė persona – supirkęs ar užgrobęs milžiniškus žemių plotus agrooligarchas, teršiantis Lietuvos gamtą, jos žemę rusiškomis trąšomis! Veidmainis, tas Moljero Tartiufas, manipuliuojantis žodeliais ir intrigėlėmis, suokiantis pasaldintu balseliu apie tėvynės būsimą gerovę, kultūrą (tuoj apsivemsiu), švietimą (jau vimtelėjau po stalu) ir t. t. O pats valdo iš visų pakampių surinktų vidutinybių gaują, kuri kilnoja rankeles tame Seime kaip idiotai. Gal ne kaip. Ne, suprantu, kad demokratija nėra tobula valstybės valdymo forma, bet, deja, geresnės neišrado net genialieji senovės graikų mąstytojai. Esmė, matyt, čia ne sistemos tobulume ar trūkumuose, bet mūsų pačių protuose. Juk mes ir išsirinkom tokius „valstiečius“, tokius karbauskius (vėl blogumas pakilo, gal nusivemti?), tokius skvernelius ir kitus tokius. Tai ar mes turime proto? Panašu, kad nedaug. Todėl ir manau, kad ta šalis po truputį žlunga, nes nebėra vilties, kad bent koks teisingumas čia egzistuoja.

Vėl galvoju. Nors pavargau ir nebesinori galvoti. Bet juk vis tiek žinau, kad užmigti nebepavyks. Tai lieka kas? Galvoti.

Lietuviai mėgsta burbėti. Visi mes mėgstame. Buvo toks lietuviškas filmas „Tas prakeiktas nuolankumas“. Filmo nepamenu, bet pavadinimas įstrigo. Man atrodo, tai apibūdina lietuvišką baudžiauninkišką mentalitetą. Senovinį, aišku, bet ar mažai jo dabartyje, mūsų naujovėje? Mačiau vienintelę išimtį – Sąjūdžio, Atgimimo laiką, kuomet tas nuolankumas buvo kažkur dingęs. Tai buvo tikrai ne klerkų ir vidutinybių laikas, oi ne – tai buvo herojų epocha, kurią vairavo drąsios asmenybės. Ir tas laikas įkvėpė lietuvius, suteikė jiems pasididžiavimo jausmą, galbūt kiek prislopino ar gal visai išnaikino tą baudžiavinį nuolankumą. Bet argi taip neilgam? Respublikos piliečiai, kas atsitiko, kad mes po kiek laiko vėl tapome ta nuolankia, dabar jau lietuviškos melo ministerijos vergiška mase. Nesuvokiu to. Kaip mes leidžiamės valdomi ir manipuliuojami tokių „kiaušiukų“ specialistų ar „žaliųjų“ gamtos kilerių? Sąjūdžio laikais mes rėkdavome sovietams „gėda“. O ar nereikėtų tą patį šiandien rėkti sau? Savo ministrams, Ministrui pirmininkui, savo klerkams, gal ir prezidentui? O iš tikro, sau patiems, nes kas gi juos išrinko, jei ne mes?

Ar nereikėtų pabusti dar kartą: po 30 metų imti ir pasakyti sau – užteks, norime teisingesnės šalies, nenorime gyventi melo ir kreivų veidrodžių karalystėje. Nenorime būti valdomi Valstiečio – Voldemorto. Norime kovoti su visu tuo šūdu kaip Haris Poteris. Žinau, vėl koks nors sveiko proto žmogus pasakys: nusišneka tas Varnas, suklaidintas ar ne, nesvarbu, bet – nesveiko proto, o mūsų valdžia sveiko ir ačiū Dievui. Na, į tai neturiu, ką atsakyti, gal jūs ir teisūs, ir jei jums gera gyventi toje melo ir klerkų bei vidutinybių karalystėje, tai pirmyn. (beje, ponas Karbauskis yra tipiška ir giliai kompleksuota vidutinybė, nes protelio ir išsilavinimo ne per daugiausia, o nori žūtbūt įskrieti į istoriją. Man jo gaila. Na, būtų gaila, jei jis nebūtų tiek blogio pridaręs. O dabar, turbūt, iš tikro negaila. Ir norisi jo daugiau nebematyti ir negirdėti niekada. Prašau, atsipeikėkite, nebebalsuokite už tą kompleksuotą melagį ir apsimetėlį).

Jei būčiau optimistas, sakyčiau – viskas bus gerai. Bet kadangi esu linkęs į sveiką pesimizmą ir nebelabai tikiu bendrapiliečių sąmoningumu, protu, tai jaunimui patarčiau – važiuokit, ieškokit, kur galit gyvent geriau. Nes šioje šalyje kol kas nėra išmokta gerbti, mylėti žmogų. Čia žmogaus nepastebi, jei jo nėra sąraše, čia svarbus ne žmogus, o klerko, valdininko pozicija, tariama galia. Nors ji būtų ir kuilių kiaušiukų matavimų lygyje. Nei žmogus, nei tikros idėjos šioje šalyje nevertinami. Europoje – taip. Jums bus geriau ten. O mums be jūsų bus daug blogiau čia. Bet spręsti jums. Nenorėčiau gyventi klerkų ir vidutinybių valdomoje šalyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nuomone

 nuomone portretas
Galimai konservatoriai jaucia ,kas ju laukia ,todel kvieciasi ,Varnas .Karingas Ksenas I PAGALBA ,kad kranksetu savo pragertais balsais ,ant teisetai isrinktos zmoniu valdzios.Ka reiskia ,kai brendzio dezutes eina i pabaiga ,atsiranda tokiu kurie ir uz kelis centus kranksi.

nuomone

nuomone portretas
Idomu kiek uzdirbo varganas rezisierius uz purvo pylima?Kai tokios isvaizdos rezisieriai ,tokia ju ir rezisura ,nei patiems ziuret nei kitiems parodyt,SEKMES VALDANTIESIEMS

Anonimas

Anonimas portretas
Dar vienas be galo susireikšminęs kuodas....ach , kokie mes svarbūs ir didingi...o vis kiti - tik vidutinybės.
VISI KOMENTARAI 27
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Kita stotelė – jutubas. Išlipsite?
    Kita stotelė – jutubas. Išlipsite?

    Šiąnakt persuksime laikrodžius. Gyvensime vasaros laiku, bet ne vasaros nuotaikomis. Ech, o norėtųsi turėti tokį laikrodį, kurio rodyklės perkeltų laike: pasukai į priekį – ir gyveni be pandemijos. Kaip kinai – šventi perga...

    1
  • Kauno teatrų žiūrovas: šviesioji ir tamsioji pusės
    Kauno teatrų žiūrovas: šviesioji ir tamsioji pusės

    Atėjus į teatrą dėmesys krypsta į spektaklį, jame analizuojamų jausmų ir minčių poveikį, temos aktualumą, režisierių, aktorių ir kitų kūrėjų darbą. Apie tai kalbama, diskutuojama, rašoma. Tačiau iš tiesų lankydamiesi teatre ...

    1
  • Skaitykite horoskopus
    Skaitykite horoskopus

    Pridygo mat visokių aiškiaregių ir išminčių. Blogerių, vlogerių ir kitokio plauko influencerių, interneto platybėse auklėjančių tautą. Kaip geriau saugotis nuo koronaviruso ar kaip nesugyvulėti karantino sąlygomis. Ir prognozuojan...

  • Pandemija – prarasta proga transatlantiniams santykiams
    Pandemija – prarasta proga transatlantiniams santykiams

    Kol šalys abipus Atlanto buvo susirūpinusios nestabilumu Artimuosiuose Rytuose, hibridinėmis grėsmėmis, stiprino NATO, didino karinius biudžetus; priešas pasirodė netikėtai ir ne toks, į kurį buvo orientuotos transatlantinių šali...

    2
  • Absoliutus blogis <span style=color:red;>(Epilogas)</span>
    Absoliutus blogis (Epilogas)

    Pasak gydytojo Ci Liuxino (1958), į jo laboratoriją, įrengtą Tibeto kalnuose stūksančiame budistų vienuolyne, daktaras Sergejus Skripalis (1951) atvyko ne vienas. ...

    3
  • „In memoriam“ herojams
    „In memoriam“ herojams

    Šiaurės Makedonija tapo NATO aljanso nare. Tačiau ta proga dėl suprantamų priežasčių iškilmių nebuvo. Viso labo du karininkai su kaukėmis pakėlė makedonų vėliavą prie būstinės Briuselyje. Rusija ne itin patenkinta, bet dabar yra d...

    1
  • Trise valtyje, neskaitant viruso
    Trise valtyje, neskaitant viruso

    Būtent šiuo perfrazuotu Jerome'o K.Jerome'o romano pavadinimu galima nusakyti situaciją, kuri Lietuvoje susiklostė dėl koronaviruso. Vienoje valtyje atsidūrė valdžia, piliečiai, žiniasklaida ir COVID-19. Valdžia mano atliekanti vairini...

    3
  • Jei mane pagrobs
    Jei mane pagrobs

    Seniai, labai seniai, 2006 m., baigiau sielovados magistro studijas popiežiškajame saleziečių universitete Romoje ir sugalvojau, kad man būtinai man reikia pasižiūrėti, kaip būti Bažnyčia skurdo kraštuose. ...

    7
  • Škac, panika! Visados škac!
    Škac, panika! Visados škac!

    Panikos nėra. O juk eina ne antroji ir ne šeštoji ekstremali diena. Nėra panikos! Radijas rėkia kas pusvalandį, kad pas mus nieko nėra. ...

    3
  • Pandemija pasitarnaus Kinijos ir Rusijos propagandai
    Pandemija pasitarnaus Kinijos ir Rusijos propagandai

    Dangstykit savo klaidas, supaprastinkit įvykius, perdėkit savo laimėjimus, ignoruokit kontekstą, skleiskit melą ir reikalaukit dėkingumo – šios nuostatos pažįstamos visiems, kas anksčiau domėjosi Sovietų Sąjungos, o dabar – Rusij...

    13
Daugiau straipsnių