Tačiau kaip tik tokiais periodais, kai senoji tvarka braška, o naujoji dar nesusiformavusi, mažų valstybių lyderiams svarbiausia neskubėti, o mokėti stebėti ir mokytis.
Ankstesniuose savo apmąstymuose ne kartą grįžau prie Zajido Bin Sultano Al Nahjano (Jungtinių Arabų Emyratų įkūrėjas ir pirmasis prezidentas) – žmogaus, kuris dykumos smėlyje pastatė klestinčią valstybę ne dėl to, kad turėjo naftos, o dėl to, kad mokėjo skirti kompetenciją nuo lojalumo.
Grįžau ir prie tų istorinių akimirkų, kai vienas prezidentas pasirinko diplomatiją vietoj branduolinės eskalacijos (John F. Kennedy, 1962 m. Kubos raketų krizės suvaldymas), o kitas valstybės vyras – taikią kaimynystę vietoj amžino priešiškumo (Menachem Begin, Camp David taikos susitarimą su Anwaru Sadatu sudarymas). Šie pavyzdžiai jungiami vienos gijos: strateginės kantrybės.
Kas yra ta strateginė kantrybė? Tai, mano nuomone, pirmiausia gebėjimas atskirti, ką galima paspartinti, nuo to, kas turi subręsti savaime. Esu anksčiau rašęs, kad nei Rusijos, nei Irano visuomenės negalima dirbtinai pastūmėti demokratijos link (tiksliau stumti galima, bet tai tik išteklių švaistymas, nes norimo rezultato nebus) – brandai reikia laiko.
Tas pats principas, manau, galioja ir kuriant valstybę. Emyratai netapo globaliu technologijų centru per vieną dešimtmetį. Tai buvo 50 metų nuoseklaus darbo rezultatas, kai kiekviena karta pridėdavo savo plytą prie pirmtakų pamatų.
Ar mūsų valdžioje pareigos skiriamos pagal išmanymą, ar pagal ištikimybę? Ar mūsų strategija matuojama kartomis, ar tik iki kitų rinkimų?
Šiandienėje geopolitinėje situacijoje, kai didžiosios galios vis dažniau kalbasi tarpusavyje mažųjų sąskaita, o sąjungų tvirtumas matuojamas ne deklaracijomis, bet konkrečiais sprendimais krizės akimirką, Lietuvai reikia ne tik saugumo garantijų ir ekonominių partnerysčių.
Mums reikia ir vidinės brandos – gebėjimo priimti sprendimus remiantis kompetencija, o ne lojalumu; gebėjimo galvoti dešimtmečiais, o ne rinkimų ciklais. Čia ir slypi esminis klausimas, į kurį reikėtų sąžiningai atsakyti.
Mes daug kalbame apie tai, ką turėtų daryti didžiosios galios, kaip elgsis Vašingtonas, ko sieks Maskva ar Teheranas. Tačiau kur kas rečiau klausiame savęs: ar mes patys esame subrendę tokiai valstybės kūrimo logikai, kokią prieš penkis dešimtmečius pasirinko dykumos šeichai? Ar mūsų valdžioje pareigos skiriamos pagal išmanymą, ar pagal ištikimybę? Ar mūsų strategija matuojama kartomis, ar tik iki kitų rinkimų?
Nesiimu teigti, kad žinau atsakymą, tačiau pastarųjų metų mūsų šalies vidaus ir užsienio politika nenuteikia optimistiškai.
Mano nuomone, artėjančio dešimtmečio geopolitinių audrų fone norėdami išlikti, pirmiausia turėsime išmokti derinti tris dalykus: tvirtą saugumo ryšį su patikimais sąjungininkais, lankstumą ekonominėje diplomatijoje ir, svarbiausia, vidinę brandą, reikalingą ilgalaikiams sprendimams priimti.
Gerovės valstybės formulė iš tiesų atrodo paprasta. Tačiau jos paprastumas apgaulingas – ją įgyvendinti, mano nuomone, sugebės tik tie, kurie turės kantrybės laukti, drąsos rinktis kompetenciją ir tautos naudą kels aukščiau asmeninės.
Lieka klausimas, ar Lietuvoje yra tų, kurie norėtų ir galėtų šią formulę spręsti, ar mes visi kartu dar turėsime juos „užsiauginti“?
Manau, laikas, kaip visada, atsakys ir į tai.
(be temos)
(be temos)