Viskas prasidėjo, kai ankstų gegužės 7 d. rytą aš atsikėliau ir, nuėjusi priduoti į taromatą panaudotų kiaušinių lukštų, sutikau savo pažįstamą Dziundzvaldą Birkailą.

„O! Kaip tik apie tave ir galvojau. Einam“, – grubiai sugriebė mane ponas D. Birkaila kartu su visais lukštais ir nusivedė į „Anzelmutės“ restoraną.

„Mes su draugais sugalvojome, kaip pagaliau grąžinti Lietuvą prie tikrųjų „vertibių“ ir atnešti pasauliui taiką. Norime, kad tu dalyvautum“, – pasakė man ponas D. Birkaila.

Tą akimirką restorane aš prisiminiau jo neseną nuotykį su kiaule ir man pasidarė smalsu, ką gi dar šis gyvūnėlių mylėtojas gali sugalvoti?

Paaiškėjo, kad ponas D. Birkaila kartu su Erke Šiukšliniene ir Pirdimieru Pirdaičiu sumąstė atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse.

Kartu vyktų jo vaikai Birkpautas ir Myžintas, tačiau sumanymui įgyvendinti reikėtų dar vieno žmogaus. Kodėl gi juo negalėčiau būti aš?

„Bet kaipgi mes atstovautume Lietuvai „Eurovizijoje“, jeigu atstovai jau išrinkti? O iki kitų metų ir visi karai gali pasibaigti, ir Vladimiras Putinas su Batka užversti kanopas“, – pasakiau priblokšta.

„Gražiau tu apie mūsų draugus kalbėk, o dėl viso kito nereikia tau jaudintis“, – kiek susierzinęs, bet atlaidžiai pasakė D. Birkaila.

Nespėjau aš atsigauti po šio pokalbio ir, žiūrėk tu man, mes jau visi šeši sėdime Šveicarijoje besileidžiančiame lėktuve.

Likus kelioms valandoms iki Lietuvos atstovų pasirodymo, D. Birkaila kartu P. Pirdaičiu susirado lietuvaičius ir, apsimetę jų gerbėjais, pakvietė „įkalti po taurelę“. P. Pirdaičio žodžiais tariant, „ant laimės“.

Į gėrimą jie pridėjo preparatų, kuriuos naudoja prievartautojai, „kibinantys“ aukas baruose, ir narkotikams suveikus, mes visi nusitempėme lietuvaičius į jų viešbučio kambarį, kur jau miegančius surišome.

„Jūs visai „faini“, bet mūsų laukia svarbesni reikalai“, – pasakė E. Šiukšlinienė, klijuodama Lietuvos atstovams burnas lipnia juosta.

Atėjus metui, mes visi, apsivilkę senomis, šlapimu atsiduodančiomis „vatinkomis“ ir apsikabinėję sovietine simbolika, nuėjome į koncerto vietą. Apsaugininkai į mus įtariai žiūrėjo, bet parodžius korteles buvome praleisti.

Per pasirodymą E. Šiukšlinienė turėjo dainuoti, o P. Pirdaitis, D. Birkaila ir jo berniukai pasirodyti kaip šokėjai ir pritariantys vokalistai.

Mane jie pasodino prie didžėjaus pulto. Iš pradžių aš nerimavau ir sakiau, kad nieko neišmanau apie muziką, tačiau man buvo pasakyta, kad tereikės tam tikru metu nuspausti kelis mygtukus.

Įvykdžius šį nurodymą, turėtų pasigirsti melodija, kurią būtų galima apibūdinti, kaip „kliurt“, „kliurkt“, „kliurt“, „pirst“, „pirst“, „pirst“.

Asociatyvi interneto nuotr.

Galiausiai atėjo pasirodymo metas ir, išgirdę anglišką žodį „Litfuėnyja“, mes visi išėjome į sceną.

„V piеriot komsomolcy... v piеriot onanisty... v piеriot krasnye žopačky... v piеriot...“, – vis tą pačią frazę laibu balsu rusiškai dainavo E. Šiukšlinienė.

Aš spaudinėjau mygtukus, o raudonomis vėliavėlėmis mojuojantys vyrai kartais įsiterpdavo.

„Volodia...“ – sududendavo baritonu P. Pirdaitis.

„Ištratins...“ – jam vaikišku balsu atsakydavo Birkpautas.

„Kim jongą...“ – subaubdavo bosu D. Birkaila.

„Pratratins“, – savo tėveliui antrindavo Myžintas.

Aš vis spaudinėjau mygtukus ir jaudinausi, kad publika gali mūsų nesuprasti, tačiau jai, matyt, tai nerūpėjo.

Žiūrovai klykė, linksmai šoko ir mojavo GRAŽULGBT bei nacionalinėmis vėliavomis, o man net pasirodė, kad tarp klausytojų pamačiau mūsų europarlamentarus Petrą ir Aurelijų besibučiuojančius.

Iš pradžių mane iš siaubo sutraukė, bet paskui supratau, kad ten ne jie, o į mūsų politikus panaši senų hermafroditų porelė.

Publika buvo linksmai nusiteikusi ir, pasibaigus pasirodymui, klykė iš laimės, aš kažkurią sekundę net patikėjau, kad mes galime laimėti.

„Za Putina! V piеriot!“ – sušuko D. Birkaila.

„Spasibo diedu za nausiedu“, – pasakė P. Pirdaitis ir publika dar labiau rėkė.

Visos mano viltys subliuško jau visai netrukus, pasibaigus pasirodymui.

Prie mūsų priėjo Seimo narę Agnę Šuninskienę primenantis apsaugininkas ir paragino eiti kartu su juo.

Iš pradžių išsigandau, kad policija surado tikruosius atstovus ir mus patupdys į daboklę, bet netrukus prie mūsų priėjo kitas žmogus.

Šis vilkėjo oranžinį švarką, žalias kelnes, buvo rožine spalva nusidažęs plaukus ir priminė prezidento patarėją Švanceną.

Tai buvo kažkoks „Eurovizijos“ funkcionierius, kuris vis kažką mums piktai kalbėjo prancūziškai.

Aš dar labiau išsigandau, o E. Šiukšlinienė, pagalvojusi, kad šveicaro elgesys susijęs su dainos politine potekste, perėjo į puolimą.

„Šita daina mes išreiškėme savo „kitokią nomone“. Tu nepripažįsti „kitokios nomones“? Tu prieš žodžio laisvę? Tu prieš demokratiją? Gal tu dar ir prieš taiką?“ – lietuviškai ištarškėjo Erkė savo cypiančiu balseliu, o vertėja tai išvertė šveicarui.

Šis susiraukė, lyg išgirdęs visišką nesąmonę, ir vėl ėmė kalbėti. Paaiškėjo, kad kažkas mus įskundė ir neva „pateikė įrodymų“, kad šios dainos „fragmentai“ pavogti iš kažkokios sovietinės komedijos ar miuziklo.

Mūsų pasirodymo transliacija esą buvusi nutraukta ir už mus nebus galima balsuoti.

„Tu, k*rva!“ – sušuko P. Pirdaitis.

„Matyt, bus koks tapinas pasidarbavęs“, – savo versiją iškėlė Erkė.

„Ai, p*zdu, atvirai pasakius“, – nusispjovė D. Birkaila, ir mes visi patraukėme į oro uostą.