Kodėl kauniečiai yra kalniečiai

Kaunui – mažiausiai 600 metų, bet iki šiol šis šaunus ir senas miestas nežino, ką jo vardas reiškia, nors atsakymo buvo ieškota net Mažojoje Azijoje (kur žinomas Antikos laikų miestas Kaunos).

Manoma, kad galbūt pirmasis Kauną paminėjo arabų geografas Al Idrisi. Jo raštuose randame Qanya, Qaynu, Kaniyu ir netgi Kabnu (apie 1140 m.). Gilbertas de Lannoy mini Caune (?). Lotyniškuose rašytiniuose dokumentuose randame Cawno (1109), vėliau Cowno ir Kowno (1429), gudiškuose – Kovno, o kryžiuočiai rašė Cauwen, Kauwen, Cawen, Kawen, vėliau vokiečiai – Kauen.

Yra keletas versijų dėl Kauno vardo kilmės. Pirmoji, seniausioji, būtų iš legendinio Palemono sūnaus Kuno. Maloniausia kauniečio ausiai, artimiausia mentalitetui būtų antroji versija iš kauti(s) – kovoti, muštis, peštis.

Iš čia kaunis (kaunė, kaunia) – kova, mūšis, dūžis (pasikėlė didis kaunis – Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ); kaunius – kas muša, barasi. A.Senn‘as iš kautis išveda Kaunas, tai reiškia narsuolį (be abejo, turėta omeny kauniečiai).

Trečioji versija mažai įtikima – iš, kaip teigia vokiečių kalbininkas G.Studerus, – kaunus – žemas, gilus, slėnus (gotų hauns – žemas; hauneius – pažeminimas, nusižeminimas); kaunus – 2.kuklus (LKŽ), plg. Vaižganto posakį: „Penktoji dorybė – kaunumas“, t.y. kuklumas (šitoji dorybė, be abejo, kauniečiams negresia).

Norime pasūlyti dar vieną versiją, mūsų nuomone, patikimiausią, bet kurią visuomenė, ypač akademinė, tikriausiai sunkiai priims dėl jos paprastumo ir akivaizdumo.

Dabartiniame Lietuvos vietovardžių sąvade yra daugybė vietovardžių, susijusių su kalno pavadinimu – Kalniai (kalnai, kalnas), Kalnelis, Kalnėnai, Kalnynai (Kalnynė), Kalnuočiai (Kalnyčiai, Kalnučiai), Kalnujai (Kalnijai), Kalniečiai. Ypač daug Kalniškių – per 30.

Tame pat sąraše galime rasti ir savotiškų šių vardų atitikmenų, tiek vietoj Kaln- yra Kaun-: Kauniai, Kauniškis (Kauniškiai), Kaunetiškiai, t.p. Kaunakiemis, Kaunatava.

Tad:

Kaln-iai – Kaun-iai (prie Biržų)

Kaln-iškiai – Kaun-iškiai

Kaln-iškis – Kaun-iškis

Ir pagaliau:

Kaln-as (prie Pasvalio) – Kaun-as

Šių eilučių autorius nepatingėjo apvažiuoti didelę dalį šių Kaln- ir Kaun-ių. Kaip ir buvo galima laukti, jų apylinkėse būtinai kur nors stūksojo kalnas ar kalneliai – tiek su šaknimi kaln-, tiek su kaun-. Dauguma jų – lygumose, kur, matyt, kiekvienas kalnelis, kad ir menkiausias, buvo semantiniu iššūkiu. Aišku, tai toli gražu ne Džomolungmos ir netgi ne Šatrijos, bet tendencija aiški – tiek Kalniškiai, tiek Kauniškiai gavo vardus nuo savo kalnelių. Pvz., važiuojant Žemaičių plentu, ties Raseiniais, išvysime lygumose stūksant morenines aukštumas (apie 113 m virš jūros lygio). Tai – Kalnujai. Ar gali būti, kad KAUN-as – tai KALN-as?

Kad transformacija l-u (l-(v) u) yra įmanoma, rodo šios šaknies evoliucija (čia v – turbūt tarpinė būklė). Kad l® u yra įmanoma, rodo LKŽ: pvz., sinonimai klyk-ti/ kvyk-ti; taip pat iš-klaus-ti/iš-kvos-ti; u® v galimybę rodo Cawen-Kauen; pavardės Kovnacki-Kauneckas.

Labai svarbiu Kauno „kaunietiškos“ kilmės įrodymu yra Kauno apylinkių toponimika. Antai Žaliakalnio šiaurinėje dalyje, šalia Klinikų ir VII forto, būta kaimo Kalnica. Po šiuo, be abejo, sulenkintu variantu slypi, turbūt, toponimas Kalniečiai (Kalnyčiai?). Šalia esantis Kauno mikrorajonas taip ir pavadintas, taip pat ir gatvė; plg. pavardes Kalnietis ir Kaunietis.

Tačiau paskutinį lemiamą akcentą pateikia paslaptingasis jotvingių žodynėlis, gudo studento 1978 m. rastas Belovežo girioje. Jame rasime:

(jotv.) – kalnas (gora– lenk.)!

Plg., ten pat caute (jotv.) – kaltė (liet.) (wina – lenk.) (Didžioji Jotvingija, pagal archeologus, siekia ir Kauną).

T.p. LKŽ kau-ti / kal-ti (kalvėje). „Tilžėj siūtos kamanėlės, Kaune kautos padvalkėlės“; ten pat apkau-ti / apkal-ti.

Dar plg. Vytauto Didžiojo vardo transformacijas: VytaUtas / VitoVt (gudiškai) / WitoLd (lenk.).

Lengviausia turbūt bus įrodyti, iš kur Kauno toponimikoje atsiranda kalnas, davęs pavadinimą antrajam pagal dydį ir pirmajam pagal svarbą naujųjų laikų istorijoje miestui, laikinajai sostinei, dabar laukiančiam savo valandos. Be abejo, tai – Žaliasis kalnas, Žaliakalnis, didingai iškilęs virš dviejų upių terasos.

Įsivaizduokime nors sekundei Kauną be pastatų, Nemuno ir Neries šlaitus gožia amžina giria, o virš dviejų upių slėnių stūkso didingas ąžuolais apžėlęs Kalnas.

Taip, dviejų upių santakos smaigalyje kadaise stūksota ąžuolų kalno – ten dabar yra Dailės mokykla. Senose graviūrose šis kalnas dar matyti, jokiais pastatais neužgožtas; taip pat XIX a. Kauno gubernijos žemėlapiuose. Dar prisiminkime, kad yra duomenų, jog ten senovėje stovėta pilies (žr. B.Kviklio „Mūsų Lietuva“). Šis žalias kalnas, reikia manyti, ir davė pavadinimą Kauno miestui.

Tad kauniečiai – kalniečiai, gerbkime ir godokime senąjį Kauno praeities simbolį, neleiskime jo tauraus silueto užgožti šių laikų statybinėms banalybėms. Nes – kaip Šv.Rašte parašyta – KAUNAS yra KAUNAS…